A ji SA Ephemerides Sacrarum Disciplinarum Theologicae - Philosophicae Facultatis in ž Universitate Lituana

L THP

Religijos mokslo laikraštis

| 1924

Leidžia Lieluvos Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto Teologijos Skyrius

KAUNAS Ki i A M 1924

Ephemerides Sacrarum Disciplinarum Zi

Theologicae - Philosophicae Facultatis D in . Universitate Lituana +

20 THP

Religijos mokslo laikraštis

1924

Leidžia M» Lietuvos Universiteto r ma Teologijos-Filosofijos Fakulteto Teologijos Skyrius

KAUNAS Ib M M) bi 1024

Turinys — Summarium.

Redakcija:

Prof. Pr. Dovydaitis: Prof. Dr. A. Ungnad: Prof. Dr. A. Grigaitis:

Prof. Dr. L. Diirr:

Prof. Vysk. J. Skvireckas: Prof. Dr. P. Kampers:

Doc. Pr. Penkauskas:

Doc. kun. T. Brazys:

Pradeda nasis ir paaiškinamasis žodis Redactoris praefatio

I. Studijos— Articuli Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai Novae rationes ac viae in ethnologia

Kova šviesybės su tamsybe Lucis cum tenebris luctatio

Babelio bokštas Turris Babel

Izraelitų religijos vienatiškumas šių dienų prie- šakio Azijos mokslo sviesoj

Religionis israelitarum singularitas iuxta mo- derna studia Asiam anteriorem spectantia

Gorban (Mk. 7, 11; Mt. 15, 5)

Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj Gnosis et cabbala in operibus Dante

Avignono obedijencijos Pranciškonai Franciscani in obedientia Avignonensi

Mažvydo „Gesmių“ melodijų kilmė ir jų san- tykis sn lietuvių tautos muzika

In Mosvydii „Canticis“ melodiarum origo earumgue relatio ad musicam lituanam

84

103

II. Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų — Notae de vita operibusgue

Prof. Pr. Dovydaitis:

eruditorum Julius Wellhausen (118); Leonard William King (120); Leopold von Schroeder (121); Wilhelm Bousset (123); Hermann Oldenberg (125); Erwin Preuschen (125); Boris Alek- sandrovič Turajev (126), Morris Jastrow jr (127); J. J. M. De Groot (128); Oskar Mon- telius (129); Ignaz Goldziger (129); Joseph- Eugėne Mangenot (131); Louis Duchesne (131), Hermann Diels (134); James Hastings (134); W. H. Rivers (134); Friedrich De- litzsch (135); Carl Bezold (138); Auguste Bouchė-Leclercą (139); Maurice Vernes (139); Ulysse Chevalier (140); Frederic Cornwallis Conybeare (140); Gottiried Hoberg (141); Jo- hannes Nikel (142); Franz Boll (143); Kazys

Būga (145). 118—146

Ill. Iš religijos mokslo kronikos -- Chronica Prof. Dr. G. Klameth: Internacinė „Religinės Etnologijos Savaitė“

Tilburge 1922 m. 147 Prof. Pr. Dovydaitis: „Etnologijos religijos mokslo kursai“ vidurinės ir rytinės Europos kraštams 155

IV. Iš naujausios religijos mokslo literatūros — Elenchus biblio- graphicus et recensiones Prof. Dr. B. Čėsnys, Prof. Pr. Dovydaitis, Prof. Dr. A. Senn: Apžvalga naujausių religijos mokslo veikalų iš biblijo- grafijos, vadovelių, atlų, chrestomatijų ir sąryšy su kai kuriomis problemomis 161—192

aaanaaau

Pradedamasis ir paaiškinamasis žodis.

Dievui padedant, pradedame dar vieną naują darbą mūsų perijodinių raštų leidimo srity—naują perijodinį leidinį vardu NOTIIP,

YOTHP stato savo uždaviniu spręst aktualiąsias šių dienų lyginamojo religijos mokslo, teologijos ir visų šiems gretimųjų mokslų problemas, skleist ir gilint mūsų visuomenėj tų mokslų žinias, kurios visašališkam kultūriniam išsiprusinimui turi anaiptol ne mažesnės reikšmės, kaip gamtos ir filosofi- jos mokslo žinios.

Ir šio leidinio idejos koncepcija padaryta tuo pat laiku, kada gimė mums „Kosmos“ ir „Logos“, bet tik dabar susilaukta pakankamai palankių apy- stovų tai idejai paversti daiktu.

Ir savo vardu šis leidinys giminiuojasi su aniem dviem savo pirmata- kais: ir jo vardas imtas iš Europos mokslo pagrindėjų — graikų kalbos.

Kas tai yra „Sėtėr“?

Istoriškuose krikščionybės dokumentuose graikų kalba S6t“ r'u va- dinamas Jėzus Kristus, o pačiam žodžiui lietuvių kalbon išversti sakoma „Išganytojas“.

Bet jau ir daug pirmiau prieš šį žodį pritaikant krikščionių religijos Įkūrėjui, jis buvo imamas tam tikroms sąvokoms reikšti senajame kultūros pasauly.

Antai, senųjų graikų kalboj Ywzyjp pradžioj reiškė „Gelbėtojas“, „Pa- dėtojas“, kuris vardas ir sąvoka buvo prikergiami didžiojoms jų dievybėms religiniame kulte, o paskiau ir dideliems, galingiems žmonėms —valdovams ir karžygiams.

Graikams susidūrus su Rytų pasaulio ideologija, jų Sėtėro prisistaty- mas susilydino su orijentaline Dievo-Karaliaus ideja, kurio atėjimo pasaulin įlgėdamosi laukė nesulaukė gyvenimo vargų nukamuota žmonija, kadangi, jam atėjus ir žemėj įsiviešpatavus, tikėta prasidėsiant naują laimingą gyve- nimą, auksinę gadynę.

Toks Karalius Gelbėtojas, Ramybės Teikėjas karštai buvo laukiamas ir galingoje Romos pasaulinėje valstybėje, 0 ypač mūsų eros priešdieny apčiuopamai tikėta jo greitu atėjimu. Šį visų taip lyg juste juntamą to Sotėro veikiai įvyksiantį užgimimą ir su juo aukso gadynės užstojimą yra dainavęs didis romėnų poetas Vergilius savoje pagarsėjusioje ketvirtoje „mesijaninėje“ eklogoje, kuriam eilėraščiui išaiškint prirašyta ištisa biblijote- ka raštų, bet kuris tačiau vis dar palieka patsai paslaptingiausias senobinės literatūros produktas.

Betgi klasikiškas tokio Sėtėro idejos atstovas senajame pasauly tai bu- vo Izraelio tauta. Ji jau nuo seniausių laikų savo tradicijose tikėjo ir

2 Pradedamasis ir paaiškinamasis žodis

laukė ateisiant pasaulin Mesiją (hebr. mašiach, t. y. „Pateptasis“, graik. „Christos“), kurį, ypač nuo 8-jo šimtmečio prieš mūsų erą, kai karų audros buvo pradėję žudyt nedidelę izraelitų žemę, ir jie vis ryškiau vaizdavosį kaip galingą Karalių Išvaduotoją, turėjusį padaryt galą visoms politinėms priespaudoms ir pradėt Izraelio tautai pasakiškos laimės gadynę.

Bet tasai Mesija—Jėzaus Kristaus asmenyje atėjęs pareiškė, kad jo karalystė yra ne iš šio pasaulio, o savo mokslą įsakė skelbt ne tiktai vie- nai Izraelio, bet ir viso pasaulio tautoms. Jis stojo kaipo gailingas sielų padėjėjas jų doriniame skurde ir jų gelbėtojas nuo dvasinės ir amžinos mirties.

Taip tat žydų Mesijos ir graikų bei romėnų Sėtėro idejos Kristaus asmeny įgavo dar naujos, gilesnės, krikščioniškos prasmės. Lotynų kalba Sėtėrui išreikšt krikščionybėje buvo padarytas naujas žodis Salvator. Sal- vare krikščionijos mokytojai ima kaipo gelbėjimą žmogaus sielos iš jos skurdo, iš nuodėmių.

Taip tat matome, jog Sėtėro ideja yra viena reikšmingiausių žmoni- jos gyvenimo istorijoj. Ir ne tiktai senajame pasauly. Ši ideja buvo ne- svetima ir viduramžių bei renesanso laikams. O 20-jo šimtmečio vargų nukamuota žmonija ar nelaukia savų sėtėr'ų—išgelbėtojų nuo visų vargų? Ir ar jų, tokių išgelbėtojų ir žemės rojaus kūrėjų, nesisiūlo šiandien kiekvie- nai tautai?

Krikščionių Sotėro—Kristaus —nepriėmus ir nepriimant visoms tau- toms per tikrąjį Sotėrą, žmonija palieka suskilus į krikščioniškąją ir nekrikš- čioniškąją bei antikrikščioniškąją. Šių dviejų frontų kovoj ir mūsų YOTHP turi tikslo, apsišarvojęs šių dienų mokslo pažinimu, ramiai dalyvaut sprendžiant anuomet Kristui duotą klausimą: „Ar tu esi tasai, ar mes kito laukiame? *

Kuriuo būdu tatai tariamasi atlikti, kiek tiek parodo jau ir šios pirmo- sios mūsų naujojo žurnalo knygos. Kitos turės tai parodyt daugiau.

Bendradarbiaut kviečiami ne vieni tiktai mūsų universiteto teologai, istorikai ir filologai, bet taip pat ir visi inteligentai, kas kaip išgali.

Maloniai pasižadėjo bendradarbiaut ir užsienių mokslininkai; jų skai- čių tikimės taip pat didėsiant.

Tat jungtomis pajėgomis visi į didį darbą!

Redakcija.

Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai. Parašė Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas*). Įžanga. — Svarbiausi etnologijos istorijos etapai ir jos api- brėžimas šių dienų moksle I. Etnologijos metodo raida nuo exoliucijonistiškojo į istoriškąjį. U. Istoriškojo etnologijos tyrimo apibūdinimas ir kai kurie svar- biausi jo išdaviniai II. Kai kurie drauginio žmonių gyvenimo pradai evoliucijo- nizmo konstrukcijų ir naujųjų istorijos tyrimų šviesoj. Užbaiga. — Istoriškojo tyrimo metodo įsigyvenimas šių dienų etnologijoj.

Mūsų šiandien pasiimtoji tema kliudo tokį platų dalyką, jog čia te- galime jį paliesti tik keliais labai stambiais bruožais.

Nauji keliai, apie kuriuos čia tariamės kalbėt, tai nėra kokios naujos, dar iki šiol nebuvusios atrastos mūsų mokslo sritys, taip pat ir ne koki nauji tikslai; tai yra naujos priemonės, nauji būdai, arba metodai, tiems patiems seniesiems tikslams siekti, kiek patsai kelias dar nėra poilsio vie- ta, bet priemonė ir būdas tikslui siekti.

Etnologijos sritį nuo senovės sudarė grupė tų pastebėjimų ir pati- rimų, kurių įsigydavo kultūringesnės tautos apie mažiau kultūringus arti- mesnius ar tolimesnius savo kaimynus.

Palinkimas ir paprotys stebėt svetimas tautas jau nuo senų laikų žy- mus žmonijos istorijoj, ir pirmoj vietoj visur ten, kame didelėms ir kultu- ringoms valstybėms tekdavo turėt prieteliškų ar neprieteliškų santykių su savo kaimynais, ypač kai tų valstybių gyventojams pasidarydavo per ankšta jų tėviškės ribose, ir todel jie stengėsi išplisti ir už jos sienų, — tai yra valstybės ir ūkio ekspansijos laikais. Neliesdami daugybės tokios rūšies pavyzdžių visais laikais ir visų kraštų istorijoj, čia tik paminėsime, jog ir seniausių rašto dokumentų apie lietuvių tautos gentis turime tik ačiū tam, jog buvome domėjimosi objektais kultūringesnėms Europos tautoms klasikiškos senovės pabaigoj ir viduramžiais.

Svetimųjų tautų stebėjimo medžiaga, apskritai, didinosi plintant kul- tūringųjų tautų akiraičiui; bet kajpo tokių svetimų tautų gyvenimo moks- las, etnologija ilgą laiką nebuvo savaimingas mokslas, o tik daugiau ar mažiau sumišęs su kitais savo kaimyniais mokslais.

Etnologijos raida skirstoma į ketvertą perijodų:

1-sis perijodas tai nuo 500 m. pr. Kr. iki 500 m. po Kr; šį perijodą randame etnologijos graikų bei romėnų ir kiek tiek arabų; etnologija čia sumišus su istorija, geografija ir rasių mokslu (antropologija).

2-sis perijodas tai 500 — 1800 m. po Kr.; jis prasideda viduramžiais ir apima visą didžiųjų atradimų gadynę; šio perijodo pabaigoje jau užsi- mezga ir moksliškosios etnologijos pradai, nors ji vis dar palieka susirišus su geografija ir rasių mokslu.

*) Praplėsta ir papildyta paskaita, skaityta iškilmingame viešame Lietuvos Universiteto Tarybos posėdy š. m. vasario m. 16 d. mūsų Universiteto dviejų gyvenimo metų sukaktuves minint.

4 Pr Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

3-sis perijodas (1800 — 1850) prasideda jau antrojo pabaigoj, bet sąmoningai išauga tik pirmoj 19-jo šimtmečio pusėj. Šiuo laiku jau buvo visai atsistojęs aut kojų rasių mokslas, kaipo fiziškoji antropologija, kuris paskui save vedžiojasi ir etnologiją į visus kraštutinumus.

Ir pagaliau tik antrojoj 19-jo šimtmečio pusėj įsitikinta, jo; rasės da- lykai, kaip grynai fiziški padariniai, neina etnologijos sritin, ir ji galutinai atsiskiria nuo antropologijos. Moksliškoji etnologija dabar pažino, kad jos tikrasis tyrimo dalykas yra "tautos, kad tautų susijungimų raida eina ne iš fiziškosios, bet iš psichiškosios žmogaus pusės ir kad tik tautų su- sijungimuose pilnai išrieda dvasiškoji žmogaus pusė Tuo būdu šiandien etnologija stoja prieš mus kaipo mokslas tiriąs žmogaus dva- sios augimą ir iš to einamus žmogaus išviršinius veiksmus tautų gyvenime.

Atsistojusi ant kojų kaipo savaimingas mokslas, etnologija betgi ne tuojaus susirado savo tikrąjį kelią, t. y. darbo metodą. Beveik iki pai 20-jo šimtm. pradžios ji buvo tik svetimų srovių pastumdėlė ir, tokia bū- dama, jų netgi ir piktanaudžiojama. Tatai dirstelsime, kaip ėjo patsai et- nologijos darbas ir kaip ji pagaliau įstojo į savo tikrąjį kelią.

Kaipo slengtį tarp trečiojo ir ketvirtojo naujausiojo etnologijos peri- jodo augščiau paėmėme 1859 metus. Šie metai labai reikšmingi 19 jo šimtmečio gamtos filosofijoj, kadangi tais metais išėjęs Karolio Dar- vino veikalas „On the Origin of Species by Means of Natural Selection“ (apie gyvijos rūšių kilmę gamtine atranka) patiekė daugelį sužavėjusį gy- vijos evoliucijos išaiškinimą:). Šis veikalas įtraukė evoliucijonizman ir to meto antropologiją su etnologija. O čia dar tais pat metais anglų «eolo go Lyell'io autoritetu patvirtinti prancūzų mokslininko Boucher'o de Perthes'o priešistorijos radiniai, artefaktai, taip pat buvo panaudoti evoliucijonizmo minčiai įrodyti, kaipo durys, pro kurias atsivėrė inėjimas į dešimčių ir šimtų tūkstančių metų ilgio praeities gadynes, kuriose buvę pakankama laiko augštesniems gyvuliams pamažu riedint pavirsti į žmo nes. Tuo būdu evoliucijonizmo srovė, pagavusi antropologiją ir priešisto- riją, su jomis nusinešė ir etnologiją. b 4

Bet 1859 metai pažymingi etnologijai ir tiesioginiai: tais metais išėjo vokiečių etnologo Adolfo Bastian'o pirmutinis veikalas „Der Mensch in der Geschichte“, pirmasis Vokietijoj pabrėžęs etnologijos savitumą priešais ir čia įvykstantį antropologijos ir priešistorijos antplūdį. Paskui vėl 1859 m. išėjo 1-sis tomas didelio (šešeto tomų) Th. Waitz'o veikalo „Anthropologie der Naturvėlker“, kuriame pirmu kart buvo pada- ryta pastanga apžvalgingai sutraukt visą to meto etnologijos medžiagą. Pagaliau 1859 m. pažymingi etnologijai ir Praucūzijoj, kadangi tais me- tais prancūzų antropologo Brokos (Broca) įkurta „Socičtė d'Anthropologie de Paris“ nustelbė senąją „Socičtė d'Ethnologie* ir žymiai pralenkė iš šios išaugusią „Socičtė d'Anthropologie amėricaine et orientale“. š

Taigi, prancūzų etnologijos istorijoj šie metai reiškia vieną žingsnį atgal. O reikia pastebėt, jog Prancūzija yra buvusi toji Europos šalis,

', Plačiau apie tai žiūr. straipsnį „Kaip šiandien stovi gyvijos evoliucijos problema šių dienų geologijoj ir paleontologijoj“, Kosmos 1924 m. 242 — 271 pusl

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 5

kurioj rtnologija pirmiausia pradėjo reikštis mokslišku pavidalu ir buvo stipriausiai joje išaugus ir toliausiai pažengus. Taip buvo 18-me šimtmety, kuomet čia išėjo toki universalinio pobūdžio etnologijos veikalai kaip Kanados misijonieriaus jėzuito J. Fr. Lafitau „Moeurs de Sauvages Amėricains, comparčes aux moeurs des premičrs temps“ (1724, 4 tomai) ir A. V. Goguet'o „De I'Origine des Lois, des Arts et des Sciences, et de leurs progres chez les ancienes peuples“ (1758, 3 tomai). Šitą etnologijos plėtojimąsi Prancūzijoj pakirto revoliucija su visais jos suo- maiščiais, pasiųsdama po giljotina net įžymius kultūros istorininkus, kaip kad žirondistų Condorcet'ą (jo paliktasis veikalas „Esguisse d'un tableau historigue des progrės de Vesprit humain“ išleistas 1795 m.), ir dar daugiau sekuliarizuodama katalikų misijas visose pasaulio šalyse. Nuo tų smūgių, o taip pat buvusi antropologijos ir priešistorijos nustelbta, etnologija Prancūzijoj pradeda“ atsigriebt tik pačiu paskiausiu laiku, kai vadovaujant J. de Morgan'ui, M. Delaposse'ui, Ą. van Gennep'ui, M. De- niker'iui, H. Brauiliui 1911 m. įsteigta „Institut Ethnographigue Interna- tional de Paris“.

Vadaujamos reikšmės etnologijoj 19-me šimtmety turėjo Anglija i Vokietija, o nuo šimtmečio pabaigos prisidėjo ir Amerika.

Akstinai etnologijos darbo išbujojimui įvairiose šalyse buvo nėvieno- di. Vokietijoj, aniai, šalia medžiagos sutelkimo ir jos sutvarkymo (etnolo- gijos medžiagos rinkiniais, etnologijos muzejais Vokietija iki didžiojo karo neginčijamai stovėjo pirmoj vietoj) persvėrė interesavimasis tautų psicho- logija. Sito priežastį Bastianas taip aiškina: Nusmukus idealistiškajai (Fich- tė, Hegelis, Šelingas) vokiečių filosofijai, imta abejot tikrumu it iki tol tu- rėtos psichologijos, buvusios paremtos savistaba ir logikos dedukcijomis. Rodęsi, jog „įvėW: aeavzov“ gali gaut tvirtesnės ir platesnės papėdės ne at- skiro žmogaus stebėjimais, kuriems graso tūkstančiai individinių kliūčių, bet tik studijuojant netrikdomai dėsningai einančius psichinius vyksmus žmo- nių bendruomenėje, taigi socijalinėj, arba tautų, psichologijoj. Kaip seniau- sias šių pastangų imonumentas Vokietijoj eina „Zeitschrift fūr Vėlkerpsy- chologie“ (įkūrė Lazarusir Steinthal 1859 m.), kaipo naujausias — W. Wundt'o 10-ties tomų „Vėlkerpsychologie“ (1900—1920).

Tuo tarpu Anglijoj etnologijos akstinu buvo folkloristiškos pastan- gos, atseit, noras rasti natūrinėse tautose Europos kultūros pradus ir jų iš- aiškinimą. Todel tat Anglijoj ir pasireiškia stipriausių pastangų pirmon ei- lėn parašyt kultūros raidą. Sistemingai šio darbo imasi Anglijos etnologų vadas E. B. Tylor'is veikaluose: „Researches into the early history of Mankind and Civilisation“ (1865, *1878), „Primitive Culture“ (1871, 11893), „Antliropology“ (1881); jo pėdomis eina amerikietis L. H. Morgan'as, su savo „System oi Consanguinity and Affinity of the human Family“ (1871), . Ancient Society“ (1877) ir k. To pat siekia seniausi raštai J. L u b- bock''o, kaipijantai „Origin of Civilisation and the Primitive Condition of Man“ (1881, 51902) ir J Mac Lennan'o „Primitive Marriage“ (1865, naujas leidimas kaipo „Studies in Ancient History“ 1876 m.)

Siuo pirmuoju savaimingos etnologijos laikotarpiu, atitenkančiu į 1860 —1880 metus, ji visiškai yra tuomet išbujojusio ir daugeliui galvą apsu- kusio materijalistiško evoliucijonizmo įtakoj. Pagal šias pažiūras, žmonių gi- minės raida (evoliucija) ėjusi „iš tamsios praeities į šviesią ateitį“. Stebinti

6 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

įvairių įvairiausius etnologijos faktus, juo kuris įnagis ar ginklas rodėsi menkesnis, juo kuris paprotys, drauginio sugyvenimo pavidalas arba įtai- symas, kuri religinė pažiūra arba kulto elgesis rodėsi retesni, keistesni, slykštesni, tai taryta juos esant pačiais seniausiais ir stengtasi nukelt į pa- čią raidos pradžią. Tuo būdu tat šiuo laiku buvo išdirbtos dvejetas ypač stipriai ir ilgai turėjusių įtakos hipotezių, būtent,

1) Tyloro animizmo teorija, pagal kurią visa religija yra kilusi iš sielos: ir dvasios sąvokų, kuriedvi savo rėžtu esančios gautos ir mirties ir miego reiškinių.

ir 2) Bachofeno pradėtas, o Morgano iki galui išvestas drau- giniogyvenimoformų laipsniavimas nuo promiskuiteto per matrijarchatą į patrijarchatą, nuo klasifikatorinės giminystės sistemos į deskriptivią, nuo santvarkos pagal lytis į santvarką pagal teritorijas.

Antrame laikotarpy, nuo praeito šimtmečio aštuoniasdešimtųjų metų, etnologijos darbo daviniai pradeda pasiekti vis platesnius sluogsnius , prade- da paskui savęs patraukt kitus mokslus ir netgi sukuria naujus. Šis dar- bas vyriausiai eina Vokietijoj. Cia šiuo laiku išeina platiems skaitytojų sluogsniams skirta Ratzel'io „Vėlkerkunde“ (1885 - 88, 3 t., 21804,2 t.). Nors ne etnologas specijalistas, J. Lippert'as imasi rašyt visatiną kul- tūros istoriją („Geschichte des Priestertums“ 1883,2t., „Geschichte der Fa- milie“ 1884, „Kulturgeschichte“ 1886,2t.) dar toliau už minėtus anglus ei: damas materijalistiško evoliucijonizmo kryptimi; tais pačiais keliais eina daug- raša kompiliatorius Hellwald'as ir k. Į šimtmečio galą per Lam- precht'o įtaką šio laikotarpio etnolcgiški pagrindiniai principai giliai įsi- brauja į istorijos filosofiją. Kaip nauji dalykai iškyla lyginamasis religijos ir tei- sės mokslas. Pirmajame vadovystę dar ilgai turi anglai; šiuo laiku didžiausias jų atstovas tai J. G. Frazer'is su tokiais didžiuliais veikalais kaip „To- temism and Exogamy“ (1887, *1910, 4t.), „The Golden Bough“ (1890, 51900,31.), „Adonis, Attis, Osiris,“ (1906) ir k. Šalia jo eina S. Hartlan- d'as, A. Lang'as ir k. (apie juos žiūr. toliau). Vokietijoj kiek vėliau klasikizmo filologai H. Us ener'is („Gėtternamen“ 1806, „Sintilutsagen“ 1890, „Vortrige und Aufsitze“ 1907, „Kleine Schriften IV, 1913), jo moki- nys ir žentas A. Dieterich'as („Nekyia“ 1893, „Mutter Erde“ 1905 ir k.) ir k. religijos istorijos problemoms spręst apsčiai pasinaudoja lyginamo- mis etnologijos priemonėmis. Pavyzdžiu gilios įtakos filologijai siauresne prasme yra E. Rhodė's „Psyche“ (1890,51910), kurio veikalo autorius pirmasis filologų etnologijos principus plačiu matu pritaikė graikų religijai aiškint. Centriniu šių pastangų organu virsta žurnalas „Archiv fūr Religions- wissenschaft“ (nuo 1898) ir leidinių serija „Religionsgeschichtliche Ver- suche und Vorarbeiten“ (nuo 1903). Prancūzijoj toks organas, Revue d'his- toire des religions“ eina jau nuo 1880 m. ė į

Lyginamasis teisių mokslas taip pat Vokiečių žemės augalas, kurį išūgdė J. Kohler'is!) su draugija ir žurnalu lyginamam teisės moks- lui („Zeitschrift fūr vergleichende Rechtswissenschait“ nuo 1883 m.).

„Etnologijos vidaus gyvenime užstoja ramesnis laikas tolesniam dar- bui. Sin darban stipriai stoja ir Amerika. R ; a

Mėgiamoji šio laikotarpio etnologijos tema, tai meno ir, pirmiausia, ornamentų evoliucijos tyrimai. Što pe i (Stolpe) pradėjus, atskirose srityse

1) Jis plačiau paminėtas „Logo“ 1923, 144 — 148 pp.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 7

šį darbą dirda Haddon'as, Preuss'as, Hein'as ir k. Socijologijos problemas, atskirų kultūros sferų savitarpio veikimo klausimus gvildeno Gros sė (žiūr. žemiau), nušviesdamas ūkio gyvenimo įtaką meno ir drau- ginio gyvenimo lytims. Kaipo žymiausia šio laikotarpio pažanga vienoj iš atskirų sričių galima pažymėti Forstemann'o ir Seler'io padarytą Meksikos paveikslinio rašto ir plastikos interpretaciją.

Paskutinis etnologijos raidos laikotarpis tai 20 - sis šimtmetis. Šis laj- kotarpis charakteringas tuo, jog jame, etnologijos tiriamajam darbui einant vis gilesne ir platesne vaga, pradėta vis labiau nesitenkint senomis evoliu- cijonizmo teorijomis, pradėta diskutuot metodo klausimai ir pagaliau surastatie naujieji etnologijos keliai, t. y. jos tyrimo metodai.

Kaip augščiau minėta, etnologijoj vyraujantis evoliucijonizmas šio mokslo faktus ir reiškinius spraudė į tam tikrą apriorišką schemą, būtent, kad žmonijos gyvenimo pradžioj būta vien žiaurios nekultūros, be religi- jos, be doros, be žmogiškos šeimos ir t.-t., vienu žodžiu, žmonių gyventa tiktai visai gyvuliškai; o augštesnių įvaizdų ir susitvarkymo formų atsiekta tik vėliau. Evoliucijonizmas čia dirbo visai prokrustiškai — nepalankius faktus nutylėdamas, o kitus įterpdamas ton savo schemos vieton, kurion jie geriausiai tiko. Tokio visai ne mokslišk o darbo rezultatai buvo tie, kad buvo gautos tik klasifikacijų eilės, sustatytos pasiremiant visai subje- ktyviais sprendimais, o tačiau jos buvo laikomos esant tikros faktinos kilmės ir raidos eilės, visai neįrodžius, jog atskirų raidos grandžių sustatymas į to- kias eiles atatinka tikrenybei ir atskiros šių eilių dalys su vienos kitomis esti tokiame santyky laiko ir erdvės atžvilgiu, jog tarp jų yra galima prie- žastinė pareina.

Todel jau nuo pat pradžios šitoks darbo būdas nevisai tenkino pačius giliuosius ir rimtuosius etnologus. Antai, jau tas vokiečių etnologijos Ne- storius Adolfas Bastianas, geriausias tuo metu primitivųjų žmonių gyvenimo žinovas, buvo aiškiai įstebėjęs kraštutinį evoliucijonizmą negalint išsilaikyt etnologijos faktų akyvaizdoj ir jautėsi priverstas padaryt bent kai kurių modifikacijų. Šį tikslą ir turėjo jo sukurta elementarios min- ties teorija (Theorie des Elementargedankens).

Pagal šią iki kai kurio laipsnio teisingą ir labai vertingą teoriją, pla- čiame pasauly išsisklaidžiusioj žmonijoj, del jos vienodų sielos savybių ir lygių klimatinių, geografinių ir šiaip kitų išorės santykių, įvairiose vie- tose nepriklausomai nuo vieni kitų, „elementariai,“ t. y. visai savaimingai, pasirodo aikštėn vis tie patys kultūros reiškiniai. Taip antai, vaikų kalbos pradedamieji žodeliai „papa“, „tata“, „mama“ ir visose tauto- se virto „tėvo“ bei „motinos“ pavadinimu.

Ši tatai teorija pradžioj turėjo tikslo kovot su evoliucijonizmo ydomis, bet paskui ir pati buvo paimta evoliucijonizmo tarnybon. Kai kurie 19-jo šimtmečio etnologai ją be saiko išpūtė ir jąja piktanaudžiojo. Todel visai paprasta, jog prieš ją kilo reakcijos. Atviron polemikon su jąja pirmutinis stojo žinomas geograias ir etnografas, jau minėtasis Ratzel'is. Jis Ba- stiano elementarios minties teoriją palygino su savaimingo gyvybės atsira- dimo (generatio aeguivoca) teorija, kadangi iš tikrųjų ir, pagal Bastianą, įvai- riausi etnologiški reiškiniai tolimiausiose nuo viena kitos žemės vietose ga- lėję atsirast „savaimi“ iš žmogaus dvasios. Prieš tokį tvirtinimą Racelis

8 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai.

pabrėžė reikalingumą istoriškai ištyrus atskirus atvejus dar pirmiau įrodyt, kurioj faktinai vietoj yra kilęs tas ar kitas reiškinys, ir tik jau paskui tyri- nėt jo kilmę ir psichologiją. Jis giliai tyrinėdamas Afrikos primitivųjų tau- tų kilpines (1887) įrodė, jog ne kiekviena tauta vartoja visų arba beveik visų pavidalų kilpines (Bogen), bet tik keleto, dažnai net vienų vienos, tam tikros rūšies. O gi pavienės šios rūšies kilpinės labai charakteringais, gry- nai atsitiktinais mažmožiais yra panašios į kilpines kitų, dažnai labai toli gyvenančių taulų, ir tiek panašios, jog to panašumo kilmė tegalima išaiš- kint ne iš lygaus psichologiško pagrindo, bet iš faktinos kilmės iš viena kitos. Šiandien taip toli nuo viena kitos gyvenančios tautų giminės tatai pirmiau turėjo su vienos kitomis susisiekt, o paskui, išsiskirdamos, iškeliauda- mos į įvairius kraštus ir išsinešiojo tas giminingo pavidalo ginklų rūšis. Racelis nurodė į panašius santykius Afrikos tautų su Pietinių Jūrių tautomis, o šių su vakarinių Amerikos krantų tautomis. Tuo būdu tat Racelis yra vadina- mosios migracijos arba, keliavimo, teorijos sukūrėjas. Pagal šią teoriją tatai, kai kurie kultūros reiškiniai yra kilę žemėj tik vienų vieną kartą vienoj vietoj ir paskui iš tos vietos yra patekę į įvairias kitas vie- tas arba keliaujant patiems tų kultūros reiškinių turėtojams arba tik tuos reiškinius perimant vieniems nuo kitų. Taigi, ši teorija išeina iš istorijos- geografijos principo ir yra antipodiškai priešinga elementarios min- ties teorijai, kuri išeina iš grynai psichologijos principo.

Tačiau ir ši Racelio pagrįstoji teorija neįstengė 19-me šimtmety pramušt su elementaria mintimi susijungusio evoliucijonizmo. Antai, Ra- celio mokyklos etnologai C. H Schurtz'as („Urgeschichte der Kultur“ 1900) ir K. Weulė nors principe, rods, pasisakė už Raicelio mintis, bet paskiau vėl faktinai prisidėjo prie evoliucijonistiškos Bastiano mokyklos. Kita kryptim nuėjo Racelio mokinys Leonas Frobenius, kuris (1898 ir t.)) migracijos teoriją plėtodamas toliau, padarė iš jos kultū- ros ratų teoriją (Kulturkreistheorie). Jis, būtent, parodė, jog gretimai su | sąryšiu tarp kilpinės bei kitų ginklų ėjo sąryšis ir kilų materijalinės kultūros dalykų, ir net socijalinių įtaisymų, mitologinių motivų, religinių formų, taip jog gauta sąryšis ne vieno kurio atskiro kultūros dalyko, bet visos kultū- rinės pilnaties, viso tokio kultūros rato. Šios rūšies susisiekimo pun- ktų tarp Afrikos ir Pietinių Jūrių jis iškėlė dar daugiau ir ryškiau juos pa- brėžė. Bet nesugebėjęs rimtai pagrįsti savo tezių, jis visą teoriją diskredi- tavo ir pagaliau patsai atsisakė nuo to savo krikštavaikio.

Ir taip tat iki 20-jo šimtmečio, nors atskirose etnologijos šakose buvo nudirbta daugel nuostabaus darbo, tačiau imant visa drauge, šiame moksle būta chaoso, kadangi neturėta šio mokslo prigimčiai atatinkamo metodo. Sis savo prigimtimi aiškus istorijos mokslas jo atstovų didumos buvo dirbamas visai neistoriškai. Todel ir atsitiko, jog tikrieji istorininkai nenorėjo nieke girdėt apie nemetodišką darbą, netgi žiūrėjo į jį su panieka ir nepasitikėjimu.

istoriškai ir suprato, jog etnologija, dirbdama pagal tikrojo metodo reika - lavimus, didžiausiai patarnautų istorijai.

Pr, Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 9

Graebneris tuomet buvo Berlyno etnologijos muzejaus asistentas. To- kis pat buvo ir B. Ankermann'as. Juodu tatai abu ir ėmėsi darbo. Savo tyrimų pirmucsius davinius juodu paskelbė Berlyno Antropologijos Drau- gijos posėdy 1904 m. lapkričio 10 d., kame Graebneris skaitė apie „Kul- tūros ratus ir kultūros sluogsnius Okeanijoj“, o Ankermanas apie „Kultū- ros ratus ir kultūros sluogsnius Afrikoj“ !). Tai buvo planingai prirengtas revoliucijos pronunciamento.

Judresnis šių dviejų tyrinėtojų buvo Graebneris. Po eilės mažesnių darbų jis naująjį metodą išplėtė visos žemės tautoms ?). Kultūros ratų mintis palaikė ir Kelno etnologijos muzejaus direktorius W. Foy, pas kurį Graebneris buvo nusikėlęs, ir kuris savo muzejų pertvarkė sulig naujuoju metodu ir parašė atatinkamą vadovėlį O 1911 metais išėjęs Graebnerio veikalas „Die Methode der Ethnologie“ atvėrė etnologijai, t. y. visai žmo- nijos priešistorijai ir kultūros istorijai naują epochą. Nuo šio laiko etno- logijon įvestas istorijos metodas; savo „Etnologijos metodui“ Graebneris, kaipo pavyzdį, yra paėmęs pagarsėjusį Bernheim'o istorijos metodo va- dovėlį (Lehrbuch der historischen Methode).

Etnologijos judėjimo naujuoju krypsniu intelektinį centrą, galima sakyt, sudarė internacinis lingvistikos ir etnologijos žurnalas „Anthropos“ (nuo 1906 m. 3). Jo įsteigėju ir leidėju yra pagarsėjęs Okeanijos, Žemutinės Indijos ir Australijos kalbų bei religijų tyrinėtojas katalikų kun. V. Šmidtas,

„D. Ir Šmidtas savais tyrinėjimais priėjo prie panašių išvadų ir paėmė bei pataisė istoriškąjį etnologijos metodą ir kultūros ratų santvarką žmoni- jos istorijoj. Tatai galima sakyt, jog vyriausiai Graebnerio ir Smidto ben- dradarbiavimas ir pagrindo naująjį etnologijos krypsnį—kultūros istoriškąjį.

Il.

Dabar pasipažinsime su istoriškojo etnologijos metodo tyrimo pavyz- džiais ir su bent kai kuriais svarbiausiais to tyrimo išdaviniais. Tam „susipa- žinimui imame šitokį lengvai suprantamą pavyzdį, sugalvotą vieno šio metodo palaikytojo.

Imkime, jog su mūsų žemės rutulio tautomis ir kultūromis nepasipa- žįstąs etnologas pradeda keliaut po mūsų žemę ir tą kelionę pradeda nuo Japonijos. Čia jis išstudijuoja žemo ūgio, siauromis akimis mongolų tautą. Greta įvairiopų rytų Azijos pagaminių, trobesių, įtaisymų, visai gerai deran- čių draugėn, jam tačiau krinta akysen ir keletas gotikiškų šventnamių, kurių, nors ir retai, čia pasitaiko, ir jų skirtingas kultas. Dar jis pastebi savotiškų, ugnia šaujamų ginklų, šautuvų, kulkosvydžių, jis mato esant gelžkelių, ku- rių dviem bėgiais rieda traukiniai, gatvėse mato telefonų įtaisymus ir daug kitokių šios rūšies pabūklų. Šu

Jis keliauja toliau. Zundo salose, sakysim, pastebi jis kur nekur tele- fono vielą ir, gal būt, kokį šautuvu ginkluotą karį. Šiaip kultūra čia visai kitoniška. „i

„Keliaudamas toliau, sakysim, jis patenka į Australiją, kame didmie- sčiuose gyvena kavinės spalvos maišyta rasė, (imsime, jog tai yra europiečių ir vietos gyventojų mišinys). Čia jam tiktai atsidaro akys. Savotiškos ja-

!) Abi jų dviejų paskaitas paskiau atspausdino „Zeitschrift fūr Ethnologie“ 37 (1905). *, Darbe „Die melanesische Bogenkutur“, Anthropos IV (1909). *) Išeina: Št. Gabriel- Mėdling bei Wien, Austrijoj.

10 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

ponų kultūros čia niekur nematyt, bet užtat vėl jis patinka tuos pačius šventnamius, gelžkelius, telegrafus, armotas, kukosvydžius, ir daug ko kita, ko Japonijoj jis būtų veltui ieškojęs.

Jis leidžiasi Australijos gilumon. Juo jis vyksta toliau į kontinentą, juo rečiau pasitaiko tik ką minėtųjų daiktų, o taip pat ir žmonės čia visai kiti, jų papročiai kitoki, jų įnagiai primitivesni, jų ginklų nepalyginsi su ar- motomis ir kulkosvydžiais.

Pagaliau, sakysim, mūsų tyrinėtojas išsikelia Anglijon ir studijuoja vie- tos kultūrą. Cia jis veltui ieško savotiškų Japonijos pagodų ir trohesių, veltui nori pamatyt australiečio bumerangą ir kitus jų savotiškus įnagius. Bet didžiausiai nusistebėdamas jis čia užtinka, ir ne retai, bet visur ir ryš- kiai, gotikos šventnamius, tas pačias apeigas, ginklus, gelžkelius, telegrafus, —visa, ką jis buvo pastebėjęs Japonijoj ir kas jam krito akysen Australijoj. Cia vis tie patys daiktai, toks pat jų padarymas ir vartojimas. Jis randa visišką atatikimą.

Tada nenoromis jis klausia savęs, iš kur šis susiderinimas? Ar tai, ką pagamino anglai, yra tuo pačiu laiku pasigaminę ir japonai su austra- liečiais? Jei taip būtų del vieno kurio dalyko, tai jis gal ir būtų linkęs ma- nyt galint taip aiškint; bet tų susiderinimų ir paralelių čia yra daugybė. Todel jis daro išvedimą, jog čia turėta būt perkėlimo. Arba čia keliavo tauta su kultūros lobiu, kaip kad rodo Australija, arba tik kultūros lobis buvo per- imtas. Siuo atveju šitos tautos kuomet nors ir kaip nors buvo turėjusios ryšių su vienos kitomis.

Toliau, dėmesingai patyrinėjęs, jis randa, jog tie augštesnės kultūros da- lykai, kuriuos jis buvo patikęs visose trijose šalyse, Anglijai yra sa- vingi, kadangi čia jie atsitaiko visur tikdami prie vieni kitų. Iš čia jis pa- daro išvedimą, jog tie dalykai Anglijoj turi savo nuolatinį gružą ir tik vėliau iš čia iškeliavo Australijon ir Japonijon. Tatai angliška kultūra Anglijoj yra senesnė, kaip Australijoj ir Japonijoj.

Šis pavyzdys tatai rodo, kaip kultūros istorišku metodu dirbama tiriant natūrinių tautų kultūrą. Cia neblikę jokių rašytų liudymų, kurie mums pa-

visoj žem ėj.

Dabar trumpai dirstelkime, kokius, būtent, kultūros ratus, arba kul- tūros sluogsnius, nustatė naujoji etnologija.

Kaipo seniausias kultūros sluogsnis nustatytas esant vadinamoji pig- mejų kultūra. Į ją panaši ir pigmoidų kultūra, kaip antai, vedų Cei-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 1

Jone, senojų Malakoje ir kubų Sumatroje. Šie nykštukai, apie kuriuos pa- sakoja (nors ne visai būtų dalykų) jau ir senovės rašytojai, kaip antai, He- rodotas, Aristotelis, šiandien, apskritai, laikomi per žmonijos protautes. Ir Apo nesipriešina juos pažymėt kaipo seniausius žmonijos pirma- takus !).

Jie randasi išblaškyti ir suskaldyti Azijoj ir Afrikoj. Juos gulančios tautos ištaškė juos ir nugrūdo į nepraeinamus vidurinės Azijos girių tan- kumynus, kaip negritus, arba į kalaharį, kaip bušmenus; dažnai jie nublok- šti ant izoliuotų salų, kaip andamanezai, arba įsprausti į tolimuosius kon- tinentų kampus, kaip semangai Malakoje, ir kurnai rytiniame Australijos kampe anapus augštų kalnų. Pigmejų tautoms priskaitomi bušmenai, įvairios pigmejų gentys vidurinėj Afrijoj, semangai Malakoj, andamanezai Andamano salose ir negritai Pilipinėse salose. Tai yra tikros nykštukų tautos. Jų ūgis vos pasiekia pusantro metro; moterų dar žemesnis.

Pigmejų tautas laikyti esant seniausias žmonijoj pagrindas yra tas, kad jos yra vis nustumtos į pačius sunkiausiai pasiekiamus ir nedėrlingus kraštus, ir, vyriausiai, kad jų materijalinė kultūra yra menkiausia ir primi- tiviausia. Ir šią seniausios žmonijos prokultūrę šie primitivieji nuosta- biu konservatizmu išlaikė per daugel tūkstančių metų gyvendami visai kitoniškos kultūros žmonių tarpe.

Prokuliūrės primitivųjų šių dienų kultūrą ryškiai apibudina šie me- džiagos ir dvasios pažymiai: Nedirbama žemė, nelaikomi gyvu- liai; gyvenama tik iš „pasisavinamojo ūkio“ vyrui medžiojant, moteriai renkant augalų maistą, — taigi visai tikslingas darbo pasidalinimas: sunkesnis ir pavojingesnis darbas atliekamas vyro, lengvesnis — moters. Gyvenama nomadiškai mažomis grupėmis, be tvirtos buveinės ir be pri- vačios žemės nuosavybės. — Ginklams vartojama kilpinė ir strėlės primi- tiviausio pavidalo, taip pat lazda, mėtyklė, metamasis peilis. Vartojami paprasčiausi padariniai ir indai iš medžio, kriauklių ir kaulų. Akmens Įnagiai vos pažįstami ir tik stambiai aptašyti. —Dėvi paprasčiausiais drabužiais ir nešioja paprasčiausius papuošalus, nors kūno išmarginimas ir išdažymas jiems beveik nepažįstami, kaip kad ir muzikos instrumentai. Gyvena primitiviausiose pirkėse, būtent, po dangčiais nuo vėjo, kūrendami ugnį; tačiau nemokėdami virt, valgį tiktai kepina, įvyniodami į banano lapą ir pakepdami į žeminį krosnį. — Ūkis griežtai šeimiškas; ryškiai išreikšta privati nuosavybė ant visa, ką atatinkamas asmuo patsai pasigamino arba rado. Religijoj laikomasi griežto monoteizmo, ir, būtent, tikima į vieną antpasaulinį, amžinąjį visų daiktų Kūrėją ir žmonių Tėvą, Kuris po mirties atlygina už gera ir nubaudžia už pikta; tikima į pomirtinį gyvenimą, kalbamos papra- sčiausios prašymo ir padėkos maldos ir aukojamos paprastos dėkojimo aukos (vad. „pirmonių aukos“, aukojant pirmutinius medžioklės ir augmenų laimikius); nebeturima jokių kulto vietų nei kulto dalykų; nebėra: žmonių aukų, nei žiauraus ar paleistuvingo kulto. — Šeimos gyvenime griežta m o- nogamiją; toli siekiančios lygios teisės vyro ir moters, tačiau šeimos galva yra vyras. Tiki pirmąją porą, vyrą ir moterį, kaipo pirmuosius

„Plg. W. Schmidt. Die Steliung der Pygmūen-Vėlker in der Entwicklungs- geschichte des Menschen, Stuttgart 1910. Trumpai apžvalgingai informuoja ir A. Pad tber- g'o straipsnis: „Zwerge als Štammvater des Menschengeschlechtes?“ Stimmen der Zeit 107 (1924), 34-51 p.

12 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

žmonijos gimdytojus. Gimdytojai ir vaikai mylisi švelnia meile; rūpestin- gai globiami seneliai; svetimieji priimami svetingai; griežtas melo ir vagy- stės uždraudimas; nebėr vergijos nei žmogėdrystės; nebėr pasileidimo nei prostitucijos; nevartojami alkoliniai gėrimai ir narkotikai. — Didelė laisvės meilė; nebėr žiaurių bausmių; nekariaujama su kamynais; gyvenama paprasčiausia demokratiška tvarka atskirose nomadiškose grupėse...

Taigi matome, kad šie išorine kultūra toki suskurdę „lauk.niai“ turi apsčiai vidaus kultūros ir ne vienu atžvilgiu yra tikrai geresni žmonės, kaip daugel milijonų augštai civilizuotų europiečių

Pigmejų kultūrai artimiausia ir taip pat į prokultūrę prideranti yra jau išmirusiųjų tas maniečių bei kurnų Australijos pietryčiuose, ir taip pat visų kitų tenykščių giminių, kurios ginklui vartoją bumerangą. Jie turi akmeninių įnagių, bukai nusmailintų jiečių, metamųjų lazdų. Jų bū- klės kaip pigmejų. Jie jau moka. šiokios tokios pynimo technikos. Jie naudojasi atmušamąja lazda kaipo skydu ir turi primitiviausių muzikos in- strumentų. Bumerango tautose ir taip pat jau tasmaniečiuose žymu prasi- dedant poligamijos

Iš šios prokultūrės yra kilusi trejopa pirminė kultūra: tote- mistiškoji, materijarchatiškoji ir nomadiškoji.

Visų šių kuliūrų židinys, spėjama, yra buvęs pietinėjar vidurinėj Azi- joj, iš kur jos, kaip spinduliais, išsiplatino po visą žemę. Kurios šių kul- tūrų atskirose žemės dalyse pasirodė pirmiau, galima nustatyt tik dėme- sineu lyginimu. Pasirodžius kurioj vietoj esant dvejopos kultūros sluog- snių, aišku, kad apatinis sluogsnis čia bus senesnis už viršutinį, nustelbia- masis sluogsnis senesnis už nustelbiantijį, išardytasis senesnis už ardantįjį. Jei kur pasidarę dviejų kultūrų mišinio, tai ta mišrioji kultūra, aišku, jau- nesnė už jos sandus (komponentus). Panašiai kaip geologija žemės sluog- snių senumą nustato iš jų guolio, taip daro ir etnologija su kultūros sluogsniais; ir kaip geologas atskiruose žemės sluogsniuose suseka ir nu- stato esant tam tikrų jiems charakteringų fosilijų (suakmenėjusių senųjų gyvybių liekanų), taip daro ir etnologas savo srity, su pasisekimu nustaty- damas atskiriems kultūros sluogsniams charakteringus ypač materijalinės kultūros dalykus.

Vadaudamiesi tat šiomis kultūros fosilijomis dabar ir apibūdinkime bent pačiais bendriausiais bruožais kalbamąją trejopą pirminę kultūrą.

Totemistiškoji, arba ekzogaminė-patrijarchatiš- koji (tėvo teisės), kultūra išaugo tose vietose, kame, didėjant žmonių skaičiui, iš vieno šeimos tėvo medžioklės išaugo plačiai organizuota visos giminės medžioklė; kitais žodžiais tariant, kame iš smulkiosios, arba že- mosios, primitivųjų medžioklės išaugo stambioji, arba „augštesnioji medžioklė“. Šitokios medžioklės svarba pakeitė ir medžiojamųjų gy- vulių rolę: jie, kaip kokios slaptingos ir įtakingos būtybės, sueina su Žmo- gum į kai kuriuos draugingus ar nedraugingus santykius, jie netgi „pradeda- mi laikyt esant lyg koki mistiški žmogaus ar jo giminės grupės giminaičiai ir pirmatakai,'ir, kaipo toki, pradedami garbint. Šituo būdu ir atsiranda totemizmas, arba gyvulių kultas. Totemu (nuo vienos šiauri- nės Amerikos indijonų giminės žodžio ote, dode - giminė, šeima) vadinama gyvulys, augalas arba kartais ir negyvas daiktas, esąs giminystėj su vienu žmogum arba, paprastai, su žmonių grupe. Totemo gyvulio neprivalu žu-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 13

dyt ir suvalgyt. Giminė skirstosi į keletą totemo grupių, arba klanų (clans). Kiekvienas totemo klanas turi savą totemo gyvulį Priderą į vieną klaną neprivalo savo tarpe vest ir tekėt, iš kur ir eina pavadinimas „exogam“. —Vy- ro padėtis šiame kultūros rate daug stipresnė, palyginant su moters padė- timi. Cia viskas organizuota sulig tėvo teise (patrijarchatiškai); vaikai įeina į tėvo totemą, jį prisiima. Labai charakteringos čia vaikinų į vyrus priėmimo ceremonijos, darant netgi apipjaustymą!). Moters padėtis beveik visai beteisė. Stipriai išsiplatinusi poligamija, prasideda ir prostitucija. —G y- vulių kultas beveik visai nustelbia pirminį monoteizmą. Medžioklės laimei pakreipt norimon pusėn čia gausingai išsidirba būrimai, kerėji- mai, žyniavimai. Pirminės kultūros Dievo-Kūrėjo vietą čia užima saulė. Žmoniją tiki kilus iš vieno protėvio.—Materijalinės kultūros pa- žymiai tokie: ginklams vartojami durekliai ir metamieji ar duriamieji jiečiai su vašeliu ant galo, kad įsikabintų. Jiečiams svaidyti vartojama svaidomoji lazda. Apsigynimui nuo ginklų užsidedama lyg koks pilvo šarvas; skydo nebėr. — Gyvenamomis būklėmis eina apskritos pirkės su kūgišku stogu. Medinės trinkos dedama po sprandu, ir tai yra kaip koki mūsų pagalviai. Po van- denį irstomasi iš medžio žievės arba iš išduobto medžio liemens padirbdin- tomis valtelėmis.—Ornamentikoj brėžiama tiesios linijos.—Plėtojasi a ma - tai, pramonė, indusirija prekyba. Su tuo rišasi sėslumas ir val- stybiška organizacija su stipriai komunistiškomis tendencijomis ir miestiškas gyvenimas. Kadangi totemistas yra savo prigimtimi medėjas, tai žemės darbo čia nedirbama.

Totemistiškosios kultūros rato randama pietvakarių Indijoj, šiaurės ir rytų Australijos pakrantėse, kai kuriose Naujosios Gvinejos dalyse, įvairiose Pietų Jūrių salose. Afrikoje yra plačiai paplitusio, bet kitų kultūrų užgulto totemizmo. Klasikiška totemizmo šalis tai kai kurios šiaurinės Amerikos sritys.

Antrasis pirminės kultūros ratas tai matrijarchatiškoji, arba ekzogaminėmotinos teisės, kūltūra. Šios rūšies kultūra išaugo ten ir tuomet, kur ir kuomet moteris nuo augalųrankiojimo pamažu perėjo prie augalų auginimo, t. y, pradėjo žemę dirbt. Pramaniusi žemdirbystę (o drauge tatai pagrindusi ir sėslu m ą) moteris patapo ir pirmoji jos įdirbtos žemės savininkė. Nuo to jos padė- tis čia tiek pakilo, jog ūkio ir visuomenės gyvenime ji, o ne vyras, atsisto- jo pirmoj vietoj. Ji patapo šeimos centras ir paveldėjimo teisės turėtoja. Giminei esant persiskyrusiai į dvi klases (veda ir teka tik iš kitos ir į kitą klasę, —iš čia „exogam“), vaikas pridera motinos klasei. Moteris čia yra viskas, o vyras beveik niekas. Kartkartėmis jis atsiduria tiesiog, mūsų aki- mis žiūrint, juokingoj moters vietoj, kaip kad antai, kūdikiui gimus jis turi gulėt lovoj, gimdyvės rolėj, tuo tarpu kai jo moteris eina lauko darbą dirbt. (Šis vadinamos kuvados (couvade) paprotys dažnai atsitaiko pietų Ameri- koj, pas baskus ir k.). Viešpataujanti moteris išstumia vyrą ne tik iš šeimos, bet ir iš politikos gyvenimo, ir moters teisė virsta kai kur tikru moters viešpatavimu.

Šitoks keistas gyvenimo iškrypimas netruko sukelti reakcijos iš vyrų pusės. Moterims įsivyravus visose srityse, vyrai stengėsi atgaut savo na-

!) Kaip naujausią šios srities veikalą nurodome W. Schmidt, Die geheime Ju- gendweihe eines australischen Urstammes, Paderborn 1923.

14 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

turalią padėtį susiorganizuodami į slaptas sąjungas ir stengdamiesi moterims kenkt. Užsidangstę kaukėmis jie nuduodavo būtybes iš kito pasaulio. (Kaukės visur eina kaipo esmingas šio kultūros rato pažymys). Ir tatai jiems negalėjo nepavykt. Moteris patapo priklausoma vyro ir pagaliau atsi- dūrė vergės padėty. Taigi, raida nukrypo į priešingą kraštutinę pusę.—Dva- sinė ir materijalinė šio rato kultūra taip pat savotiška. Augmenų augimo priklausymas nuo palankaus oro buvo priežastis rastis naujiems įvaizdams, kokių nėra pirminiame monoteizme: išsidirbo kerėjimo, žyniavimo apeigos derlingumui padidint. Su oro atmainomis ir moters organizmo perijodais slaptingai giminingas mėnulis pamažu nustelbė Dievą-Kūrėją, ir išsiplėtojo mėnulio kultas. Mėnulis, pradžioj buvęs tik pirmąja giminės motina, ilgainiui virsta moteriškąja dievybe. Gretimai ir vietoj pirmosios žmonių poros, kaipo visų žmonių protėvių, vaizduojamasi tik viena žmonių giminės motina—Ginklai čia sunkūs mušamieji, būtent, sunkios buožės. Vartojama ir patrijarchatiškoj kultūroj nežinomas skydas. Pynimo technika pakilusi iki naujo tobūlybės laipsnio, kaip kad iš čia eina ir kiti tipingi moteriški išmislai-——virimas, puodų žiedimas, audimas. Muzi- kos instrumentuose matyt naujų pavidalų. Charakteringi meno pažymiai— tai apvalios linijos ir meanderiai. Gyvenamos būklės —keturkampės pirkės, jų sto- gai su gėveliais.

Šis kultūros ratas grynai išsilaikęs rytų Australijoj, Melanezijoj, šiau- rės rytų Indijoj, Pakongėje, rytų Afrikos, pietų Amerikos, šiaurės vakarų ir šiaurės rytų Amerikos dalyse. Daugiau ar mažiau sumišęs jis pasitaiko ir kitose Azijos, Afrikos ir Amerikos dalyse.

Trečiasis kultūros ratas, einąs gretimai su dviem tik ką aprašytaisiais, tai nomadiškasis, dar vadinamas ir patrijarchaliniu. Šis ra- tas apima didelę daugybę gyvulių auginimu besivertusių Uralo-Altajaus, indoeuropėnų ir hamitų-semitų tautų, besibasčiusių su savo bandomis po didžiuosius vidurio bei vakarų Azijos ir šiaurės Afrikos stepus.

Šis kultūros ratas labai charakteringas tuo, kad viena savo raidos kryp- timi jis eina toliau už totemistiškąjį ir materijarchatiškąjį, o iš kitos pusės konservatingai pasilaikė kai kurias prokultūrės savybes. Taip antai, tuo tarpu kai totemizme išsiplėtojo kraštutinė tėvo teisė, o matrijarchate—moti- nos teisė, šiame rate nors aiškiai reiškiasi tėvo teisė, tačiau nepaliekant be teisių ir moters ir jos nepažeminant.

Taigi, nomadų tėvo teisė yra artimesnė šeiminiams prokultūrės san- tykiams. Kai del kitų šeiminių santykių, tai paveldėjimas čia reguliuojamas atsižiūrint į kraujo giminystę, kuri yra ir vienintėlė kliūtis sueit moterystėn.

eima čia patapo didšeime, kai vedusieji sūnūs palikdavo tėvo viršenybėje (patrijarchatas). Cia galioja pirmenybės teisė. — Naujas raidos krypsnis čia, kaip ir totemizme, ėjo iš vyro: kaip matrijarchate moteris —augalų rinkė- ja—patapo žemės dirbėja, taip čia vyras--gyvulių medžiotojas—pa- tapo gyvulių augintoju. Augalų auginimo ir augštesniosios me- džioklės čia neprieita, bet užtat šis kultūros ratas turi nuopelno prijauki- nęs naminius šių dienų gyvulius. Seniausias naminis gyvulys - šuo—;,rodos, laikytas jau prokultūrėj. Bet elnias, arklys, kuprys, asilas, jautis, ožka ir avis buvo prijaukinti ir auginami tik šios kultūros žmogaus. (Kiaulė eina iš matrijarchatiškos kultūros). Dideli stepai teikė vietos ganytis didelėms gyvulių bandoms, bet užtat jų turėtojai turėjo pasilikt gyvent bastū-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 15

niškai (nomadiškai), kaip prokultūrėje, tuo tarpu totemizme ir matrijar- chate žmonės patapo sėsliais. Tipingos šios kultūros bastūnų būklės tai cilindriškos palapinės su kūgišku ar sferišku stogu. Jų indai ir įnagiai dar pakankamai griežtai nenustatyti. Ginklams vartojami gaudomasis tinklas (lasso), svaidyklė, kilpinė ir vilyčios; šios turi ryškiai išreikštą, tiktai noma- dams savingą pavidalą. Kaipo indai paminėtini kibirai, krepšys ir kumiso rykai. Prekyba ir pramonė nomadams tiek pat svetimi dalykai, kaip ir prokultūrės žmonėms. Šiuo atžvilgiu jie nenuėję toliau už pigmejus. Reikalingų daly- kų jie įsigyja mainais iš savo kaimynų. j

Bet dar įdomesnis tai šios kultūros tautų religinis konservati- zmas: pirminį monoteizmą jos daug ilgiau išlaikė gryną nuo visokių paša- linių priemaišų, nekaip abiejose kitose kultūrose. Bastūnai gyvulių augintojaiilgąlaiką paliko monoteistaiskaipir bastū- naiprimitivieji. Bastūnų monoteizmas ilgiausiai ir gryniausiai išsi- laikė hamitų ir semitų tautose, o iš šių vėl ilgiausiai semitiškoje žydų tau- toje. Toliaus, nomaduose moters padėčiai buvus geresnei, čia išsilaikė ir prokultūrės padavimas apie pirmąją žmonių porą, t. y. apie giminės tėvą ir giminės motiną, tuo tarpu kai kraštutinis patrijarchato totemizmas težino tik vieną giminės tėvą, o kraštutinis matrijarchatas—tik vieną giminės motiną. Monoteizmas ir pirmųjų tėvų pora — Adomas ir Jieva — semitiškoje žydų Biblijoje tatai eina visai gretimai kaip ir primitivųjų religijoj, ir yra iš pro- kultūrės paveldėtas ir konservatingai išlaikytas senų seniausias lobis. Ir dar kituose skyriuose senobinis semitiškas Gerezės knygų pranešimas nuosta- biai susiderina su primitivųjų religija. Taip antai, pirmoji auka-— Kaino ir Abelio auka-—visai tokia pat, kaip šių dienų pigmejų tautų, būtent, pirmonių dai- ktų auka: Abelis aukoja „iš savo bandos pir monius“, o Kainas iš Jau- ko vaisių. Taigi, Genezė iš tikrųjų atspindi seniausią žmonių giminės kul- tūros stovį ir eina iš senų seniausių padavimų, nes iš vėlesnių, visai kito- niškų kultūros santykių būtų buvę negalima išgalvot tų senobinių bruožų, kaip antai, tai aiškiai rodo Babilonijos pranešimas apie pasaulio įkūrimą. Toliau paminėtina, kaip antrosios žmonių generacijos įvairiopas gyvenimo būdas atatinka dviem kultūros ratam — gyvulių auginimo ir žemdirbystės: „Abelis patapo galvijų ganytojas, Kainas —- žemdirbys“.

Laikui bėgant, gyvulių augintojai nomadai sumišę su kitų kultūrų tau- tomis—totemistais ir matrijarchatininkais— įgavo didelės reikšmės žmonijos istorijoj, kaipo augštųjų kultūrų pagrindėjai: nagi jie perijo- diškai iš savo stepų kaipo užkariautojai įpuldavo į derlingas paupių slėnis, kame jau didumoj būta sumišusios totemistiškos miestų kultūros su matrijarchatiška žemės darbo kultūra, ir, sujungdami draugėn mažas kaimų bei miestų valstybėles, įkūrė čia didžiules valstybes su žemės darbu, industrija, prekyba ir gyvuliu auginimų, patys šiose valstybėse su- darydami augštesniojo luomo gimines, kurių vadai pastatė valdančias di- nastijas. Būdami toki, nomadai ir patapo valdančiomis tautomis beveik visoj Europoj ir Azijoj. Toki buvo, antai, semitai, įpuolusieji į Mesopo- tamijos sumeriškąją žemės darbo kultūrą. Toki buvo indoeuropėnai, už- gulusieji senesniuosius kultūros sluogsnius Europoj, pietų vakarų Azijoj ir Indijoj. Toki buvo hunai, avarai, bulgarai ir turkai, kurie šimtmetis į šimt- metį įsilauždavo iš vidurio Azijos ir rytų Europos stepų į kaimynes že- mes ir įkurdavo jose dideles valstybes.

16 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Taip tat naujasis etnologijos metodas tampa visos istorijos rašymo pagrindu. Čia stambiais bruožais nušviečiama kultūros istorijos raida va- dinamų beistorinių natūrinių tautų, kaip kad ir kultūringų tautų priešisto- rijos laikai.

Cia apibūdintas trilypis išsisakojimas iš prokultūrės tai dar toli gražu ne visa kultūros raida, bet tik vienas jos laipsnis. Sie trys pirmieji kultūros ra- tai vadinami „pirminėmis kultūromis“. Sios pirminės kultūros tik retai išliko nesumišusios iki šių dienų. .Didumoj paskesnio laiko keliavi- mais ir susikryžiavimais jos įvairiopai maišėsi su vienos kitomis, ir tuo bū- du kilo labai supainiotos „antrinės kultūros“, apie kurais čia ne- tenka kalbėti. Pavyzdžiui paminėsime tiktai laisvojo matrijarchato ir laisvojo patirjarchato ku lt ūros ratą. Pirmasis tai nomadų mišinys su ma- trijarchatinėmis tautomis, antrasis —nomadų mišinys su totemistais. Socijologi- jos atžvilgiu laisvojo matrijarchato kultūros ratas charakteringas tuo, jog vedi- mo-tekėjimo klasės nebetur moterystei praktikinės reikšmės, tačiau palieka ga- liot paveldėjimas motinai. Laisvame patrijarchate esti taip pat visiška laisvė, siaurinama tiktai del kraujo giminystės. Viešpatauja tėvo teisė.

Baigdami sustatykime schemiškai kultūros ratus, kaip jie yra chrono- logiškai išsiplatinę žemės rutuly.

I. Prokultūrės:

1. Pigmejų kultūra.

2. Tasmaniečių (senobinė australiškoji). ,

3. Bumerango kultūra.

Iš jų kyla

II. Pirminės kultūros: Totemistiškoji, arba ekzogaminė tėvo teisės, kultūra, Dviklasinė, arba ekzogaminė motinos teisės, kultūra. Patrijarchalinė-nomadiškoji.

Nomadams sumišus su abiem pirmojom kyla

B=

II. Antrinės kultūros:

1. Laisvojo matrijarchato.

2. Laisvojo patrijarchato.

Šalia šių esti dar įvairiausių kultūros atspalvių, destis, kaip laikui bė- gant kultūros mišo tarp savęs. Dažnai užeinama tikras kultūrų Babelis — kultūra su pažymiais iš įvairių kultūros ratų. Tai yra ženklas, jog to- kioj vietoj susidūrė daugel kultūrų. Tai yra toki pat atvejai, kaip žemės sluogsnių formacijoj: vienur sluogsniai eina gražiai sugulę ant vieni kitų arba šalia vieni kitų, o kitur susikriušę su vieni kitais del ištikusio kokio dūžio.

Kultūros ratų mokslas jo nustatytas kultūras ima ne kaip kokius per- einamuosius laipsnius vis į augštesnę ir pagaliau į mūsiškę šių dienų kul- tūrą, bet kaipo visiškai savaimingai kilusias ir šalia viena kitos besiplėto- jančias kultūras, stovinčias šalia mūsiškės, kaipo lygios vertės raidos pada- rus, nors ir kita kryptimi. Jos nėra tokios turtingos, kaip mūsiškė, ir taip pat savo tarpe nelygios; bet visuomet reikia atinint, jog kiekviena kultūra, neišskiriant ir mūsiškės, turi savųjų ypatybių, turi gerųjų ir blogųjų pusių.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 17

Šitoks supratimas labai skiriasi nuo evoliucijonistiškojo supratimo, kuriuo kiekvienas senesnis ir seniausias kultūros pavidalas yra tik laipsniai į augštesnį ir augščiausią kultūros lytį. Kad ir kaip labai šitoks supratimas galėjo būt išsiplatinęs, istoriškas etnologijos tyrimas betgi jo nepatvirtina. Tiktai naujasis istoriškas metodas padarė etnologiją tikru mokslu, ir, būtent, ek- zakčiai istorišku mokslu. Etnologija dabar yra tikroji visuotina žmoni- jos kultūros istorija, kaip to reikalavo Šmidtas jau savo veikale „Die moderne Ethnologie“ (1906).

iandien naujasis metodas yra išaugęs jau į ištisą mokyklą, būtent, į kultūros istorijos mokyklą (kultur-historische Schule, ėcole historico- cul- turelle), kurion stoja vis naujų pajėgų. Plačiau apie tai palikdami kalbėt pačiame šio straipsnio gale, šio; vietoj dar trumpai apibūdinsime naująjį metodą jo mokslinių privalybių atžvilgiu.

Naujasis metodas yra visai pozitingas, kadangi jis atmeta visokį apriorizmą, atsisako rezonuot apie tiktai logikos ar psichologijos galimybes ir išeinamuoju punktu reikalauja konkrečių davinių, bent turinčių būt įtikimų.

Jis yra lyginamasis, kadangi tiktai kruopščiai lygindamas kultūros elementus jis atidengia sutapimą smulkmenose, kuris šiaip neišaiškinamas.

Jis yra istoriškas, kadangi remiasi reikiamai konstatuotais istorijos faktais, būtent, žiūri įvykių, daugiau ar mažiau gausingų pasiskolinimų vie- nos tautos iš kitos, platesnės ar siauresnės įtakos vienos kultūros kitai, pagaliau, esant kultūrų susiderinimui visomis savo dalimis arba bent savo esmingais bei pastoviais elementais, paiso bendros tautų kilmės ar bent jų senobinio gyvenimo stipresnėj ar silpnesnėj vienybėj.

Vienu žodžiu tariant, naujasis darbo būdas nuo senojo pagrindingiau- siai ir reikšmingiausiai skiriasi savo objektivumu. Naujasis metodas, nustatydamas kultūros ratus, jų pagalba įgali tiksliai fiksuot visą etnologi- jos medžiagą. Ir būtent, tas fiksavimas galimas atlikt trejopa kryptimi—erdvės, laiko ir priežasties. Ir šiuo atžvilgiu tat etnologijai tenka spręsti tie patys uždaviniai, kaip ir ekzakčiam istorijos tyrimui. — Plačiau apie tai kalbėti šioj vietoj neleidžia siauri šio straipsnio rėmai !).

Jau ir labai trumpai bei paviršutiniai susipažinę su tais etnologijos daviniais, kuriuos prieina ir nusiato istoriškas žmonijos gyvenimo tyrimas, matome, jog ne vienu atžvilgiu tie daviniai yra skersmenai priešingi toms informacijoms, kurių apie žmonijos kultūros raidą skleidžia materijalistiško evoliucijonizmo išpažintojai.

') Plačiau ir giliau susipažinti su šio rašinio įžangoje ir pirmuose dviejuose sky- riuose paliestais dalykais, be jau minėtos tekste ir pastabose literatūros, pirmon eilėn dar nurodome į monumentingą naujųjų laikų etnologijos veikalą, rašomą Smidto ir Ko- perso „Vėlker und Kulturen“ (yra tai 3-sis tomas serijos „Der Mensch aller Zeiten), kuris buvo pradėjęs eit jau prieš karą, paskui buvo sustojęs, o dabar jau baigia išeit tiki š. m. XI. 25 išėję jau 656 pusl.) leidžiamas J. Habbel'io Regensburge. Pilnai yra išė- jusios 1-ji ir 2-ji dalys: „Werden und Wirken der Vėlkerkunde“ (1— 130 pusl.) ir , Die menschliche Gesellschaft“ (131 - 374 p.). Trumpiau ir populiariai rašo P Schebesta „Der Urmensch und seine Religion, Hamm 1921 22. (Franki. Zeitgm. Broschūren XXXXI, 3 (4), iš kurio paimtas ir tasai pavyzdis kultūros istorijos darbo metodui pavaizduot. Kiti veikalai pa- minimi dar toliau šiame rašiny.

18 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Šiame skyrely tariamės dar ryškiau pavaizduot tų rezultaių skirtumą, kuris gautas pagrindingai ištyrus kai kuriuos pačius svarbiausius žmonijos gyvenimo pradus, kaip antai, religijos, visuomenės, ūkio, ar tai naujuoju tyrimo metodu vaduojantis, arba jau ir prieš jį nustatant. Šitai drauge pa- rodys, jog etnologijos mokslui siekiant gilyn, rimtuosius etnologus ir pirmiau ne taip jau žavėjo aprionistinės evoliucijonizmo konstrukcijos, ir jog ypač 19 jo šimtmečio galop ir 20-jo pradžioj jo žvaigždė pradėjo stipriai temti.

* *

p *

Imkime, pirmiausia, religijos kilmės ir raidos. problemą. Materijalistiško evoliucijonizmo pažiūra žmogus yra gyvulio ainis, ir todel seniausioje savo raidos stadijoj jis buvęs toks pat bereligis, kaip ir gyvulys. Buvimas be religijos laikyta esant der tokiu visai nesenu pažymiu žmogaus raidoj, jog drąsiai tvirtinta, kad ir šių dienų primitivuose dar:esą bereligių tautų. O kartą prasidėjusi, religija laipsniais kilusi augštyn, vis „tobūlėjusi“. Lubbock'as, antai, padirbdino tokias religijos raidos kopėčias: žemiausias laipsnis— ateizmas, kuomet apie dievybę neturima aiškių idejų; paskui eina fetišizmo laipsnis, kuriame žmogus manąs, jog jis galįs priverst dievybę pil- dyt jo norus; paskui gamtos garbinimo, arba totemizmo, laipsnis; dar aug- ščiau siekia idololatrijos, arba antropomortizmo laipsnis, kuriame dievai ne- laikomi kūrėjais ir jie atvaizduojami stabais (idolais); pagaliau eina augš- čiausias laipsnis—monoteizmas—tikėjimas į Dievą, laikant Jį gamtos Kūrėju ir tikra antgamtine Būtybe; šiame laipsny su religija vis labiau susijungia ir moralybė, ko žemesniuose laipsniuose nesama. — Tačiau tokių pasakų, kaip apie buvimą bereligių tautų ir apie kitus niekinamų „laukinių“ gyvenimo nebūtus dalykus tebuvo apsčiai pripasakota tokių pasakorių, kurie, su šie- met pasimirusiu Berlyno antropologu ir etnologu prof. Lušanu betariani, „didumoj tiek menkai išmanė jų (tų „laukinių“) kalbos, jog atsidūrę anų tarpe vargiai ar būtų įstengę pasiklaust kelio į artimiausią kaimą“, o betgi „džiaugėsi kaip tai gražiai ir nepainiai esą galima studijuot mūsų pačių priešistorija iš šių dienų «laukinių»“!). Rereligių tautų klausimo dalyką šian- dien Šrederis taip formulavo: „Vyrai, kaip G. Roskoffas, E. B. Ty loras, ir A.de Ouatrefages įtikinamiausiai įrodė pono Džono Lebokc pažiūrų visišką nesilaikymą. Todel Pešelis turi tiesą sakydamas savoj «Vėlkerkundėj», jog klausimą, ar kur nors žemėj kuomet užtikta žmonių giminė be religinių prisistatymų, «reikia griežtai paneigti» ir olandas Tylė turi tiesą, pavadindamas religiją «universaliu žmonijos fenomenus “?). Ir šiaip savo pilnaty Leboko schema tik labai menkai išsiplatino. Tiktai vienas jos bruožas tai ir šiandien dar plačiai mėgiamas, tai, būtent, kad žemiausiame raidos laipsny religija neturėjusi nieko bendra su dorove, kad jiedvi susijun- gusi vėliau, kad dorovė nepagrįsta religijos esmėj, ir todel, suprantama, ga- lima esą jiedvi ir vėl atskirt. Ė

Iš kitų evoliucijonistiškų religijos raidos teorijų stipriausiai sukausti la buvo Tyloro animizmo teorija. Bet jau nuo 19-jo šimtmečio pabaigos ir ji pradėjo būt ardoma iš įvairių šonų. Būtent, pradėta tvirtint jog seniausiuose religiniuose žmonijos prisistatymuose vyravo ne anim:- zmas, bet neanimistiškas žyniavimo tikėjimas, ir atsirado visa eilė nuo

„KZ v. Luschan, Illustrierte Vėlkerkunde, Stuttgart 1910, 357. *) L. v. Sehrėder, Wesen und Ursprung der Religion, Mūnchen (1906?) 1 ir t

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 19

viena kitos netolimų, vadinamų žyniavimo teorijų, kaip antai J. H. King'o, R. R. Marett'o, H. Hubert'o, M.Mauss'o, K. Th. Preus- s'o, E. Lehmann'o, A. Vierkandt'o, E. Sidney Hartland'o)) Jei šios teorijos ir ne visai sugriovė animizmą, tai betgi jis jau nebeviešpa- tavo vienų vienas.

Tuo tarpu Tyloro mokinys, Škotijos poetas ir literatūros istorininkas, užsiimdinėjęs taip pat ir mitologijos bei religijos mokslo studijomis, An - drius Lang'as, pradžioj patsai buvęs karštas evoliucijonistas, paskui įste- bėjo, jog ob ektivūs faktai betgi verčia kitaip manyt. Jis galvojo: „Tuo metu kai antropologija (—evoliucijonistiškoji mokykla) atkakliai turėjo įbedusi savo akis į totemus, į garbinamas mumijas, į maldaujamas dvasias bei rū- pestingai laikomus fetišus, ji, mano žiniomis, niekur netyrinėjo kilnesnių ir tyresnių religinių laukinių žmonių idejų. Pro tai buvo tiesiog praeinama mestelėjant žodį, jog tai (tokios idejos) eina iš misijonierių Iengvamaniš- kumo arba iš krikščionybės įtakos“. Del evoliucijonizmo metodo jis daro tokių priekaištų vienam iš šios mokyklos šulų (Frazeriui): „Kodel Frazeris necituoja ir nesugriauja jo teorijai nepalankių liūdininkų parodymų, tuo tar- pu kai kitais atvejais jis juos panaudoja? Kodel jis n uduoda, lyg jų visai nežinotų? Tokio metodo aš tikrai negaliu suprasti. Kal istorininkas pastato teoriją, tai jis ieško ir tokių faktų, kurie galėtų kalbėt ir iprieš ją.. Mūsų mokslas pirmiausia turi būt moksliškas. Jis neprivalo užs merkt prieš fak- tus vien tik del to, kad jie nesiduoda suderint su daiktų arba religijos pri- gimtimi“. — Šitaip objektinvi nusistatęs A. Langas ir paleido kaip bombą į evoliucijonistų būklę padariusiomis epochą savo knygomis „The Making of Religion“ (1898, *1909), kuriose jis, atsiremdamas patikimais pranešimais, nustatė įvairias primitivias tautas išpažįstant etišką monoteizmą, ir pa- darė logikos išvedimą, jog tai yra seniausi religiniai žmonijos palaikai iš gi- lių giliausios senovės. šitos tokios revoliucijoniškos knygos nors buvo parašytos griežtai moksliškai, tačiau, kaipo ėjusios prieš esančią mokslo madą, evoliucijonistų buvo užtylimos, todel ištisais metais paliko tiek ne- pastebimos, kiek buvo vertos?) Betgi laikui bėgant, jos susirado kelią ir savo atliko, padarydamos religinėj etnologijoj tikrą visų vertybių perkaina- vimą, kurio darbo vienas iš didžiųjų dalyvių vėl yra buvęs kun. V. Šmidtas. Mat, Lango knygos paakino Smidtą imtis ir religinės etnologijos studijų; apie šias knygas jis išgirdo pirmu kart iš žinomo etnologo ir relig ijos is- torininko Vienos universiteto profesoriaus Šrederio, kuris Europos žemyne buvo vienintėlis mokslininkas, stojęs tuojau už Langą. Šmidto prietelis, Fri- burgo universiteto profesorius W. Oehl'is šitaip apie tai pasakoja: „Tu- rėdamas progos Šmidtas dalyvaudavo Vienos „Antropologijos Draugijos“ posėdžiuose ir paskaitose. Sioj Draugijoj 1903 m. sausio mėn. Šrederis skaitė apie „Arijų Augščiausiąją Gerą Esybę“, kurioj paskaitoj nurodė ir į iki tol visiškai nežinomas A. Lango knygas. Šmidtas dalyvavo šioj paskai- toj ir, kaipo teologas bei etnologas, nurodymą į Langą džiaugsmingai pa- naudojo kaipo brangų paskatinimą — religijos mokslo palaimai, kuris dabar per jį turėjo padaryt galingos pažangos. Jis plačiai išvedė toliau Lango

') Jas visas atpasakoja ir įvertina Šmidtas žemiau minimame veikale (412—488 pusl.), todel šioj vietoj tesitenkinu paminėdamas šių teorijų autorių vardus. E

*) Kiti šios srities Lango veikalai: Magic and Religion 1901, Myth, Ritual and Reli- gion 1901, Custom and Myth 1904, Social Origins 1903, The'Secret of the Totem 1905,

20 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

mintis ir atidavė visuomenei naujus pagrindus tiesiantį veikalą + Der Ur- sprung der Gottesidee> *!).

Šios Šmidto knygos iš tikrųjų kiekvienam rekomenduotinos, kaipo pir- masis patikimas vadąs į religijos mokslo sritį?) Pasauly nėra tokių kitų knygų, kur taip apžvalgingai būtų išdėstytos šios srities teorijos su jų kri- tika, paisant absoliučiai visos viso pasaulio literatūros šioj srity iki 1912 m. Autorius čia ne tiktai dėsto ir ima kritikon jau esamas įvairias teorijas (tarp jų ir paties Lango), bet jau ir šioj daly ištiria pietų Australijos seniausių gyventojų etika, monoteizmą ir įrodo jį buvus tų gyventojų religiją nuo seniausių laikų, kaip kad ir seniausį religijos laipsnį apskritai.

Tą pat pigmejų tautose jis buvo įrodęs jau mūsų pirmiau minėtame veikale apie pigmejus (11 pusl. past.), o kaip seniausių Pietų Jūrių tautų pirminį monoteizmą nustelbė vėlybesni kultūros sluogsniai (astralinė mi tologija ir k.). Šmidtas buvo parodęs savo veikale „Grundlinien einer Vergleichung der Religionen und Mythologien der austronesischen Vėl- ker (1910).

Paskutiniojo dešimtmečio religinės etnologijos literatūros trumputė ap- žvalga pirštu prikišamai mums parodys, kūrion pusėn eina milžiniškas visu frontu nuomonių perversmas.

Antai, pasirodo vienas kitas naujų veikalų, kurie sukasi žyniavimo teorijų rate, kaip antai prancūzų vadinamos socijologiškos mokyklos vado E. Durkheim'o?) arba tos pat mokyklos nario L. Lėvy-Bruhl'io?). Bet tai yra tik lyg koki paskutiniai sužaliavę ūgeliai iš baigiančio džiūti

2senai pasodyto, bet neprigijusio kamieno. Šių veikalų autoriai tariasi ge- riausiai apsidirbsią su savo priešininkais jų visai necituodami. yniavimo teorijų įtakoj yra atsiradę ir jiems giminingi kai kurių pro- testantų teologų veikalai, kaip antai K. Beth'05), N. Sėderblo m'o'), didelio pasisekimo turįs R. Otto veikalas?) ir į jį panašus J. W. Hau-

1 P. Wilhelm Schmidt 1921 (Frankf. Ztgm. Broschūren 40,5).

*) Jų atskiros dalys pradėjo eit „Antrope“ jau nuo 1908 m., o paskui atskiras atspau- das buvo išverstas prancūziškai. Vokiškas leidimas „Der Ursprung der Gottesidee. Eine historisch - kritische und positive Studie. I. Historischer - kritischer Teil“, Mūnster 1912, yra lyg antrasis ano prancūziško vertimo leidimas žymiai perdirbtas ir papildytas. Dabar šis veikalas jau išpirktas. Autorius rengiasi išleist II-ją jo laidą, o paskui eisią ir kiti tomai, kurių būsią keletas. Šiuo tarpu jis tik, kaipo šio veikalo tęsimą, patiekė „Antrope“ (1921 —1022, 1006—1051) tęsimą apžvalgos naujausių veikalų, kuria vaduojamės ir toliau eina- moj mūsų apžvalgoj, papildydami ją paties paskučiausiojo laiko veikalais.

*) Les formes ėlėmentaires de la religion, Paris 1912.

*) La Mentalitė primitive, Paris 1921. M ž

3) Religion und Magie bei den Naturvėlkern. Ein religionsgeschichtlicher Beitrag zur Frage nach den Anfingen der Religion, Leipzig 1914; plg. taip pat jo: Einfūhrung in die vergleichende Religionswissenchait, Leipzig 1920. - 2

*) Das Werden des Gottesglaubens. Untersuchungen ūber die Anfinge der Reli- gion. Deutsche Bearbeitung hrsgb. von R. Stūbe, Leipzig 1916; plg. taip pat jo: Einfūh- rung in die Religionsgeschichte, Leipzig 1920. " 7

*) Das Heilige. Ueber das Irrationale in der Idee des Gėttlichen und sein Verlil- tnis zum Rationalen, 11917, 111923. Psichologijos ir filosofijos atžvilgiu šias knygas negri- nėjo J. Geyseris, Intellekt oder Gemūt? Freiburg i. Br. 1921, o etnologijos — W. Schmidt'as veikale: Menschheitswege zum Gotterkennen, rationale, irrationale, sup- perrationale. Eine religionsgeschichtliche und religionspsychologische Untersuchung, Mūn- chen 1923. Čia patogiu pavidalu sutraukti svarbiausi tekstai apie primitivųjų tautų tikėjimą į Augščiausią Esybę. 1-je daly (Die Geschichte des Gotterkennens in der natūrlichen eli- gion) iškeliama racijonalusis elementas primitivame Dievo pažinime greta jausmo momen- tų ir baigiama žodžia's: „(Šių primitivųjų) Dievo paveikslas savo pagrindu ir savo branduo-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 21

eri'o!). Vis tai yra konstrukcijos per maža paisančios istoriškos etnolo- gijos davinių?).

Kurie tyrinėtojai neužmerkia akis prieš faktus bet kokios savo mė- giamos teorijos naudai, tie šiandien aiškiai pripažįsta religijos pradžioj Augš- tosios Esybės išpažinimą. Antai, po Šrederio?), prie Lango tezės prisidėjo pirmiausia vokiečių amerikanistas ir mitologas P. Ehrenreich'as?).-- Tyloro aiškinimo, jog primitivieji apie Augštąją Esybę yra patyrę iš misi- jonierių, nepalaikė net ir Durkeimas, kuris taip pat, kaip ir Betas, S6- derblomas ir Otonas neginčijo tos Esybės išpažinimą, tiktai jų kompro- misas su vyraujančiomis žyniavimo teorijomis neleido jiems to pilnai pri- pažinti ir teisingai įvertinti. — Tuo tarpu Berlyno universiteto etnologijos profesorius ir valstybinio etnologijos muzejaus direktorius, vienas iš nau- jųjų žyniavimo teorijų tėvų, pasireiškė daugiau bešališkas ir elastingas už kitus žyniavimo teorininkus ir sutiko negalint neigt primitivuosius turint Augštosios Esybės sąvoką), o paskiau patsai įrodė jos, kaipo „Ur-Vater'io“ buvimą religijoj pietų Amerikos indijonų Uitoto giminės).

Tarp kita ko jis rašo: „Wie wir sahen, ist die Religion der Uitoto ein sehr zusammengeseztzes Gebilde, aus dem der monotheistische Urheber und Erhalter der Welt sich klar herausgeht“ (I, 153 p.). — Tais pačiais metais ir toj pačioj serijoj išėjusiose knygose?) D. Wester- mann'as tą pat įrodė esant vienos Liberijos (Ateikoj) negrų giminės (Kpellės) religijoje). Čia kalbama apie Dievą, kuris „padarė žemę ir viską, kas joje yra“. — W. Koppers'o ir M. Gusindė's penketo mėnesių

liu paliko racijonalus, būdamas pakankamai didis ir stiprus, vaikiškas ir genijalus palai- kyt akyse visą pasaulėvaizdį, pradėti iš šios visumos. Bet jis patapo vis labjau iracijo- nalus, kaip jis vis daugiau apsirėžė atskiromis gamtos dalimis, specijalizavosi žmogui (protėvių kultas) ar tai dangaus kūnams (astralinis kultas), ar tai medžiams ir augmenims, akme- nims, u S kalnams, nuostabiems objektams, ar tai gyvuliams (gyvulių kultas, totemiz- mas ir k.)“.

Paskutiniu laiku J. Engert'as studijoj „Religionspsychologie und religiose Erkenntnislehre bei Rudolf Otto“ (Theologische Ouartalschrift 1924, 79—121) įrodo Otto

ažiūras nesant pakankamai pagrįstas religijos psichologijos ir dar mažiau pažinimo teori- jos atžvilgiu. .

1; Die Religionen. Ibr Werden. Ihr Sinn. Ibre Wahrheit. 1 Buch: Das religiose Erlebnis auf den unteren Stufen, Stuttgart 1923,

2) Žiūr. net tokio Fr. Heiler'io daromus šiuo atžvilgiu Hauer'iui priekaištus recenzuojant šiojo veikalą „Deutsche Literaturzeitung'oj* 1924, 1173—1176.

3) Be minėtos paskaitos „Ueber den Glauben an ein hochstes gutes Wesen bei den Ariern“, Wiener Zeitschrift fūr die Kunde des Morgenlandes XIX, 1—23, ir nedide- lio veikalėlio „Wesen und Uisprupiuo Religion, ibre Wurzeln und deren Entialtung“ (2 sąsiuvinis serijos „Beitrige zur Weiterentwicklung der christlichen Religion* Mūnchen Schrėder'io dar išėjo du tomu didelio veikalo „Arische meisos (Leipzig 1914 ir 1916) trečiasis tomas neišėjo autoriui pasimirus 1920 m.; žiūr. nekrologus).

+) Gėtter und Heilbringer, Zeitschrift fūr Ethnologie 1906, ir Die allgemeine My- thologie und ihre ethnolo gischen Grundlagen, Leipzig 1910.

5) Die geistige Kultur der Naturvolker, Leipzig 1914.

*) Religion und Mythologie der Uitoto. Textaufnahmen und Beobachtungen bei einem Indianerstamm in Kolumbien, Sūdamerika I u. II. Gėttingen 1921-23. Plg. taip pat jo straipsnį: „Die Hėchste Gottheit be: den kulturarmen Vėlkern“, Psychologische For- schungen, Berlin Bd. II (1922). į Ę Ė 4

*) Guellen der Religions-Geschichte herausgb. im Auftr. d. Religionsgesch. Kommis- sion bei der Ges. der Wiss. zu Gėttingen. ||

*) Die Kpelle, ein Negerstamm in Liberia. Dargestellt aut der Grundlage von Eingeborenen-Berichten, Gėttingen 1921,

22 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

(1921—22 m.) svečiavimasis pas piečiausiai žemėje gyvenančius žmones, Ugninės Žemės indijonus, kurie nuo Darvino kelionės aplink žemę laikų per visą 19-jį šimtmetį buvo laikomi esant pusiau gyvuliška, berelige žmogėdrų tauta, grąžino jiems to gamtininko nuplėštą šlovę!) — Ir Ame- rikos etnologai tą pat jau ne nuo šiandien tvirtina. Antai, Kalifornijos universiteto profesorius A. L. Kroeber'is stipriai stojo už tai, jog cen- trinės Kalifornijos indijonų giminės, kurias visi amerikanistai laiko per pa- čias pirmitiviausias šiaurės Amerikoj, išpažįsta Augščiausią Dievą, tikrą Pasaulio Kūrėją?). Kitas įžymus šios srities žinovas R. B. Dixon“'as aprašinėja Kūrėjo pavidalą ir kūrimo sąvoką prisistatymuose vienos iš tų indijonų giminių3; apie tai plačiau rašo taip pat ir Šmidtas pagarsėjusio meksikanisto Zelerio jubilėjinėse knygose“) O įžymus amerikanistas A. A. Goldenweiser“is savo veikalo*) net ištisą skyrių paveda aprašyt primitivųjų tikėjimui į „All-Father“. Evoliucijonistiškos teorijos religijai aiškint nuo Spencerio iki Durkeimo stipriai kritikuojamos taip pat J. R. Swantonč'o“) ir Fr. Schleiter“io') veikaluose. — Dairydamiesi dar po kitus kraštus randame, jog prie Lango ir Šmidto prisideda Leideno universiteto proferorius A. W. Nieuwenhuis savo rektoriaus kalboj 1920 m.5) O dabartinis Romos universiteto religijų istorijos profesorius R. Pettazzoni's leidžia net trijų tomų veikalą, kuriame nagrinėjama vien Augščiausios Esybės sąvoka primitivių tautų, politeizmo ir monotei- zmo religijose“). Labai svarbią sritį, esančią tarp natūrinių ir kultūrinių tautų, paskutiniu laiku pajudino vienas įžymiausių šių dienų semitistų Hallės universiteto prof. C. Brockelmann“as savo studija apie prieš- islamiškojo monoteizmo kilmę''). Augščiausių Esybių egzistenciją religi- jos pradžioj šiandien priima ir religijos psichologai, kaip antai, amerikietis prof. J. H. Leuba!!) ir Tiubingo universiteto prof. K. Oesterreich'as!?).

Taip tat nusistato mums rūpimuoju klausimu tyrinėtojai nepriklauso- mai ir nuo istoriškojo metodo, tik sąžiningai paisydami faktų. Dabar dirstelkime kokių paklaidų daro didžiųjų evoliucijinistiškų religijos kilmės hipotetzių šalininkai istoriško tyrimo šviesoj.

Tyloro animizmas, kaip minėta, yra rimčiausia evoliucijonizmo hipotezė. Animizmas, taip tariant, išsiplatinęs po visą žemę. Visur esti

1) Unter Feuerland-Indianern 1024; žiūr. šių knygų aprašymą šiame pat žurnale.

*) Types of Indian Culture in California; Indian Myths of South Central Califor- nia; The Religions of the Indians of California — visos studijos „University of California Publications ot American Archeology and Ethnology* IV (1906 — 1907).

3 Bulletin of the American Museum of Natural History t. XVII

+) Die Altstimme Nordamerikas, Festschrift su Prof. Dr. E. Seler's 70 Geburts tag, Stuttgart 1922.

5) Early Civilization, an Introduction to Anthropology, New-York 1922.

*) Some Anthropological Misconceptions, American Anthropologist N. S XIX (1917).

*) Religion and Culture. A critical survey of methodes of approach to religious phenomena, New-York 1919.

*) De Mensch in de werkelijkheit, zijne kenleer in der heidenschen Godsdienst, Leiden 1920.

*, Tuo tarpu išėjęs pirmasis tomas: Dio. Formazione e sviluppo del monoteismo nella storia delle religione, Roma 1922. 2

10) Allah und die Gėtzen, der Ursprung des vorislamischen Monotheismus, Archiv fūr Religionswissenschaft XXI (1922).

"j A Psychological Study of Religion. Ist Origine,. Function and Future, New-Vork 1912. Ė 12, Einfūhrung in die Religionspsychologie, Berlin 1917.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 23

tautų ir giminių, kuriose palaikomas sielų ir dvasių kultas. — Ką tat sako kultūros istorijos metodas del animizmo, kaipo religijos pradžios?

Nagi tai, kad animizmas yra matrijarchatinio kultūros rato religijos pavidalas. Čia protėvių garbinimas stoja prieky ir užtemdo Augščiausios Esybės sąvoką, kurios tačiau kai kuriose tautose dar žymu, nors jau ne- begarbinama. Protėviams meldžiamasi ir aukojama. Lavonas užkasamas, bet po kurio laiko kaušas iškasamas ir garbinamas.

Šiame kultūros rate laikomasi taip pat savotiškos mėnulio mitologijos, „kurioje seniausia būtybė, mėnulis, galvojama kaip moteris. Sąryšy su viešpataujančia motinos teise mėnulis suvokiamas kaipo giminės motina, duodanti gyvybę dvynų porai, — baltam didvyriui, šviesiajam mėnuliui, ir nemitėliui — tamsiajam mėnuliui. Šviesusis mėnulis didumoj turi gau- singų Augštosios Esybės bruožų“ (Šmidtas). Mėnulio garbinimas ir dvasių kultas tai matrijarchatiškos religijos pavidalas.

Tyloras, pastatęs religijos pradžioj animizmą, padarė tą klaidą, kad jis, kaip ir visi kiti evoliucijonistai, sau reikiamų pavyzdžių rinko iš visų žemės kampų (from the four carters of the earth and the ends of time, anot Šlei terio), nepaisydamas senumo tų tautinių ir kultūrinių sluogsnių, iš kurių ta medžiaga buvo imama, ir ją kaip ant virvelės nėrė serijomis (classical, uni- linear evoliutionary series). Tuo tarpu šiandien žinome, jog matrijarchatas yra pirminė kultūra, kuri, tokia būdama, yra velybesnė už prokultūrę, ka- dangi iš šios išėjusi. Tatai Langas, kaip ir visuomet drąsiai stodamas už nešališką visų faktų vertinimą taip pat ir religijos tyrime, visai teisingai. pri- kišo ir savo mokytojui Tylorui, kad jis nepaisęs primitivųjų religijos; ir tai padaryt Langas turėjo juo didesnio pagrindo, kad šios paniektos tautos priderėjo į seniausius sluogsnius, taigi buvo dar žemesnės už metrijarcha- tinę kutūrą. 7

Tatai, suimant draugėn, randame, jog animizmas negali sudaryt reli- gijos pradžią, kadangi jo pasirodymas atitenka vėlybesnėn kultūron |). O iš čia vėl aišku, jog ir fetišizmas, kuris suponuoja dvasios sąvoką, yra dar vėlybesnis reiškinys.

Paskiausiu laiku, kaip minėjome, taryta, jog paskutinis žingsnis į žmonijos seniausius pradus tai bus tas priešanimizmis, kuris religiją išveda iš žyniavimo. Seniausias religijos pradas tai esąs žyniavi- mas. — Reikia sutikti, jog žyniavimo, magijos pasirodo bėsą jau primiti- viausiose tautose; betgi žyniavimas, būrimas ir prietarai lydi žmoniją visose jos raidos stadijose ir susirišę su visomis religijomis. Į tai linksta ir krikš- čioniškos tautos.

Kai del natūrinių tautų, tai žyniavimas, kiek jis beveik religijai atsto- vauja arba yra ją nustelbęs, reiškiasi ypatingai palaikomas e kzogami- niame totemistiniame kultūros rate. Dvasios sąvokos, rodos, čia dar nesama, o tiktai asmens sąvoka. Nepaprasti reiškiniai, kaip antai, saulė, suprantama kaipo asmuo ir garbinama kaip nenykstamos gyvybės jėgos teikėjas. Žyniavimas artimai susirišęs su saulės kultu, taip pat ir su totemu (gyvuliu), kuriam pripažįstama antžmogiškos jėgos. Zyniavimas ir turi pa-

') Šiąja proga nurodome dar šią anim'zmo kritiką: Der Animismus oder Ursprung und Entwicklung der Religion aus dem Seelen-, Ahnen- und Geisterkult. Ein kritischer Bei- trag zur vergleichenden Religionswissenschaft. Von Dr. Aloys Borc hert. Freiburg Br. 1900.

24 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

dėti šią jėgą sau panaudoti. Visi tie pavyzdžiai, kuriuos žyniavimo teorijos atstovai rodo savo pažiūroms pagrįsti, imti iš tų tautų, kurios pridera į šį arba į dar vėlybesnį kultūros laipsnį. O totemistinis laipsnis tai, kaip ma- tėme, nėra pati seniausia kultūra; jis nėra prokultūrė. Del šios priežasties yra klaidinga aiškint religija iš žyniavimo. O kur žyniavimas siekia pro- kultūrėn, ten jis laikosi skursdama šalia religijos, tuo tarpu kai religija aikštėn rodosi ryškiais bruožais. Bet taip pat ir ten, kame žyniavimas išrodo augščiau pakilęs, kaip semanguose, žyniavimo jėga išvedama iš pa- čios Augšiausios Esybės kaip iš jos Leidėjo, ir tada nėra žyniavimas tikra rasme. š Kaipo atskira religijos mokslo ir socijologijos studijų problema pasku- tinį šimtmetį ypač interesavo totemizmo esmės ir kilmės klausimas. Gy- vuose ginčuose kai kurie tyrinėtojai patys iki galo neišlaikydavo savo pradžioj pareikštų nuomonių ir jas pakeisdavo kitomis (kaip antai, Frazeris). Vieno iš kultūros istorijos metodo kurėjų, B. Ankermano, nusistatymas del totemizmo reikšmės religijos istorijoj šiandien yra toks: — „Totemizmo religijos ir totemistinio kulto niekuomet nebūto; totemizmas, apskritai, ne- tur savy jokio religinio daigo, gebančio savaimingai riedėti; tik vyraujančioje kitų religinių idejų įtakoje jis kiek tiek patarnavo kaipo statybos medžiaga augščiau diferencuotoms religijų sistemoms. Tatai jo vaidmuo religijos isto- rijoj yra grynai pasivus, bet vis delto ne nereikalingas; visos jo reikšmės dar negalima sustatyt, kadangi mes dar nežinome, kiek gyvulių kultas yra atsi- rėmęs totemizmo pagrindu“!). * *

Taip tatai stovi religijos kilmės ir raidos klausimas šių dienų etnolo- gijoj. Dabar dirstelsime, kokios naujos orijentacijos įnešė naujieji tyrimai socijologijos srity, pirmon eilėn žmonių šeiminio gyvenimo kilmės klausimu. Šioj vietoj teks apie tai tik labai trumpai kalbėti, kadangi plačiau tas klausimas jau kiek tiek liestas mūsų literatūroj kitoj vietoj ?). Klausi- mas yra toks.

Visi senesnieji socijologai pradedamuoju visos socijalinės raidos punktu laikė esant monogaminę individinę šeimą. Taip dar manė ir Rousseau, Condorcet, Herder, Caspari ir netgi Comte'as. Pirmą impulsą radikaliai kita kryptim davė filologo šveicaro J. Bacho- feno veikalas: „Das Mutterrecht, eine Untersuchung ūber die Gynūko- kratie der Alten Welt nach ihrer religiosen und rechtlichen Natur“ (1861). Pagal Bachofeną, pirminiuose laikuose tebūta tik nesutvarkyto lytinio santy- kiavimo, lyčių promiskuiteto, taip jog buvo pater incertus, mater certa. Paskutinysis momentas sąryšy su žemės darbo išsimanymu pagamino matrijarchatiškus reiškinius. Paskiau matrijarchatą pakeitė patrijarchatas.— Taigi matyt, kaip šitokiame protavime viskas sujaukta krūvon — teisingi dalykai su neteisingais. — Betgi anuomet ši sensacinga teorija susilaukė paramos ir iš etnologijos pusės, tai, būtent, jau minėtais L. H. Morga-

!) Die religionsgeschichtliche Bedeutung des Totemismus, Neue Jahrbūcher fiūr das klassische Altertum etc (1917).

*) Ziūr. straipsnį „Iš draugijos mokslo (socijologijos) istorijos ir problemų“, paimtą iš Šmidto-Koperso didžiųjų einamų knygų ir sulietuvinta „Logo“ 1923 m. 69 -80 puslą- piuosę,

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 25

no veikalais „Systems of Consangninity and Affinity of the Human Family“ (1871) ir „Ancient Society“ (1877). Morganas čia sustatė net tam tikras žmogaus šeimos raidos kopėčias nuo beribio promiskuiteto iki monogami- nės individinės moterystės, kaip kad kitų evoliucionistų matėme sustatytas religijos raidos kopėčias. Tos kopėčios turi bent šešetą laiptų ir šiaip atrodo: 1) neaprėžtas promiskuitetas; 2) konsangviniška šeima (uždrausta tiktai moterystė tėvų su vaikais); 3) punaluiška šeima (uždrausta moterystė taip pat ir brolių su seserimis; giminės vienos pusės visi vyrai laisvai eina prie kitoš pusės moterų ir atvirkščiai, pratikuojama vadinamoji grupių moterystė); 4) matrijarchatiška sindasmiška šeima, individinės moterystės pradžia; poligamija, netikrumas del tėvo; 5) patrijarchalinė poligaminė šei- -2a; 6) monogaminė individinė moterystė.

Nors šiai teorijai iš dalies prieštaravo J. Mc. Lennan'as savo veikalais „Primitive Marriage“ (1865) ir „Studies in Ancient History“ (1876), tai betgi ji susilaukė tiekos daugelio etnologų ir socijologų pripa- žinimo, jog, anot Šurco, „kurį laiką rodėsi, kad ji galinti tikėtis visuotino pripažinimo“. Ypač džiausmingai ją panaudojo socijalizmo teorininkai.

Antai, Engels'as prakalboj savo knygų apie šeimos, privačios nuo- savybės ir valstybės kilmę ') praneša, jog patsai Marksas jau turėjo mintį specijaliai Morganą įkorporuot į socijalizmo mokslą. Ko Marksas nebuvo padaręs, tai atliko Engelsas kalbamose knygose. Tų knygų prakalboj, di- džiuodamasis Morgano atradimu, jis tarp“ kitko rašo: „Šis atradimas pir“ minės matrijarchatiškos genties (Gens) kaipo pirmesnio laipsnio į kultūrin- gų tautų patrijarchatišką gentį turi tos pat reikšmės seniausiai istorijai, kaip Darvino raidos teorija bijologijai ir Markso viršverčio teorija politiškajai ekonomijai“. — Paskui Engelsą nuėjo ir Bebelis savuoju veikalu apie moterį ir socijalizmą *). Taip Morganą priėmus į socijalizmo pasaulėžiūrą, Grossė (1896) ne be pagrindo kalbėjo apie Morganą, kaipo socijalizmo „Bažnyčios Tėvą“, ir prikišo Engelsui, jog jis Morganą nekritiškai nurašė. Bebelis bandė gint Engelsą, bet nedideliu pasisekimu. Nes juk tai faktas, kad Engelso knygų pagrindinė mintis ir tūla medžiaga imta iš Morgano. O jei nurašant Engelsas padarė klaidų, tai visai suprantama: Morganas, nors ir evoliucijonistas iki panagių, bet vis delto buvo ir specijalistas et- nologas, tuo tarpu kai Engelsas šioj srity buvo tik diletantas.

+ Kad ir kiek daug šalininkų buvo turėjusi Morgano sukurta žmogaus šeimos raidos teorija, tai betgi jau ir anuomet kai kas ją vaisingai kritikavo. Tokių pirmoj eilėj paminėtini vokietys C. V. Star c ke („Die primitive Familie“ (1888) ir suomis E. W estermark'as („The History ot Human Marriage“ 18901). Iš anglų socijologų ir etnologų prie Morgano ar Mc Le- nano nesidėjo nei Spenceris, nei Tyloris, o Vokietijoj daugiau ar mažiau nuošaliai: jo laikės visa Leipcigo mokykla (Pešelis, Racelis, Šurcas).

Šios kritikos padarė tai, kad jau 1907 m., kai anglų etnologijos Nes- torius E. B. Tyloras šventė savo 70 metų amžiaus sukaktuves, o jo specijalybės mokiniai patiekė jam studijų tomą, tai vienas iš judriųjų anglų socijologų W. H. R. Rivers, nors patsai iki kai kurio laipsnio budamas tos teorijos šalininkas, šiuo klausimu taip pasisakė: „Seka, rods pasakyt, jog

) Fr. Engels, Der Ursprung der Familie, des Privateigentums und des Staates, 1-sis leidimas 1 84 m. „44 *) A. Bebel, Die Frau und der Socialismus, 1 -sis leid, 1888 m,

26 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai.

viešpataujanti etnologijos srovė šį momentą priešinga kiekvienai schemai, kuri žmonių draugiją norėtų išvest iš promiskuiteto, ar tai didesnio ar mažesnio, kurį, paprastai, vadina «grupių moteryste» !). Tačiau kad ši „viešpataujanti srovė“ dar toli gražu nebuvo išmušus iš pozicijų Morgano evoliucijonis- liškas schemas, tai parodo Vundto žodžiai, ištarti jo dar 1917 m. „Ši (Mor- gano) teorija šiandien gali galiot kaipo beveik viešpataujanti antropologuose ir etnologuose“?),

Fiai teorijai pagrindą atėmė tiktai kultūros istorijos metodo pritaiky- mas. Antai, Morganas promiskuitetą rėmė tam tikru šeimos pavidalu — kad tėvas neskiriamas nuo genties brolių, — užtiktu havajų tautoj Pietų Jūrėse, kurią jis laikė esant ypač per primitivią: tuo tarpu kalbos mokslas paro- dė, jog havajai, kaip polyneziečiai apskritai, nėra šioj vietoj patys primiti- viausi gyventojai, bet kad per trejetą ir daugiau laipsnių išvedami iš se- nesnių grupių, kuriose nesiranda šio anormalaus šeimos pavidalo, kuris tatai ir havajuose yra ne primitivus, o tik vėlybesnis reiškinys. Toliau, Ymid- tas savo veikale apie pigmejus nurodė į pigmejų ir pigmoidų gyvenimo faktus, jog monogaminė, aiškai ir tvirtai išreikšta individinė šeima stovi drauginės žmogaus raidos ne gale, bet pradžioj. Prie jo visiškai prisidėjo ir Vundtas, kuris tuose savo „Tautų psichologijos“ tomuose (VII ir VIII), ku- riuose kalba apie žmonių draugiją, taip pat stojo prieš Morgano teoriją. Tai gali pakankamai paliudyti šie Vundto posakiai: „Žmonių raidos istorijos srity vargu esti (kitas toks) atradimas, kuris taip iš netyčių ir kartu taip įti- kinamai būtų nugriovęs iki šiol plačiai pasklidusias nuomones, kaip primiti- vojo ii LN monogamijos nustatymas* (VII, 203 p.). „Negalima nepripa- žint, jog Šmidtas čia iškėlė aikštėn labai svarbų faktą specijaliai žmogaus draugijos raidos istorijai: tai yra naujojo etnologijos tyrimo pas įvairius pigmejus surasta monogaminė moterystė, kuri iš tikrųjų daro įtikima esant monogamiją kaipo pirminį žmogaus moterystės pavidalą“ (t. p. 169). «Svar- bu tiktai, jog ne kultūra išgamino monogamiją, bet jog ši yra buvusi vie na pirmųjų kultūros sąlygų“ (t. p. 208). „Tat nelieka kurio kito pasirin- kimo, kaip joj (monogaminėj individinėj moterystėj) faktinai matyt pirminį poelgį (Sitte), su kuriuo žmogus iš gamtos perėjo į kultūros stovį“ (t. p. 192*).

Tuo tarpu ir minėtasis Rivers, vienas iš vadaujančių anglų soci- jologų, ceja, per anksti mokslui išplėštas (į1022), dar buvo priėjęs prie grie- žtesnio nusistatymo prieš Morgano teorijas, nekaip pirmiau. Pripažindamas Morganui nuopelną atradus ir pirmutiniam išdėsčius klasifikatorinės gimi- nystės sistemą, jis tačiau visu griežtumu atmeta jo promiskuiteto ir grupių mo- terystės teoriją kaipo būtiną drauginės raidos pradžios ir pereinamą siadi- ją. Jis rašo: „Mūsų dabar turimosios žinios, ar tai išvestos iš klasitikatori- nės giminystės pedsakų arba iš kitų socijalinių faktų, neduoda mums nė skivyto (one shred) įrodymo tokio būvio, kokis Morgano buvo statomas kaipo ankstybiausias žmonių draugijos būvis, nei esti bet kurio įrodymo, jog toks promiskuitetas kuomet nors yra buvęs vyraujantis principas bet kurioj tautoj kurią nors velybesnę žmonijos istorijos fazę“*).

"1 Anthropological Essays presented to E. B. Tylor, Oxford 1907,309.

*, W. Wundt, Vėlkerpsychologie B VII, Leipzig 1907, 103.

*) Prie šita visa plg. Smidto referatą apie Vundto „Tautų psichologijos“ VII ir VIII tomą, »tspausdintą „Mitteilungen der Athpropologischen Gesellschaft in Wien 1921.

*) W.H. Rivers, Kinship and Social Organisation, London 1914,85, 89,

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 27

. Betgi stipriausio nusmerkimo Morgano teorija šiandien susilaukė toj šaly, iš kurios ji išėjo, t. y. Šiaurės Amerikoj. Cia, antai, jau minėtas bu- vęs Vašingtono Antropologijos Draugijos prezidentas Swanton'as savo atsisveikinino kalboj (Retiring Addres: Some Anthropological Misconcep- tiuns!) griežtai kreipdamasis prieš evoliucijonizmą taip sprendė apie jo socijologijos teorijas: „Kai buvo kritiškai išmėginti pagrindiniai faktai, ku- riais jos rėmėsi, tai pasirodė viskas vėju pamušta. Turėjo sutikti, jog ne- varžomo promiskuiteto laipsnis šiandien niekur neegzistuoja ir turi palikt gryna hipotezė; toliau, jog vadinamos grupių moterystės?) atvejų buvo juo- kingai maža, kad jie sudarytų tokiai konstrukcijai pagrindą, ir jog polyan- drija bei poligamija, egzistuojančios ranka rankon su monogamija, apsčiai turėjo būt išaiškinamos iš ūkio ir socijalinių pagrindų ir negalėjo būt iš- dėstytos esančios senesnės, kaip jas lydėjusi monogamija. Pagaliau paste- bėta, jog monogamijos buvo pasiekta jau gyvulių eilėj, ir jog kažkas visai panašu randama pas mūsų artimiausius antropoidiškus giminaičius. Tatai da- vė padaryt baigiamąjį išvedimą, jog monogamija įtikimai visuomet yra buvusi žmogaus moterystės normalus pavidalas ir jog kiti pavidalai tėra nuo šios normos nuklydimai“ (465 p). E

Dar stipriau ir plačiau atmeta evoliucijonizmą vienas iš šauniausių jaunesniųjų šiaurinės Amerikos secijologų, būtent, R. H. Low ie, kuris sa- vo knygose „Primitive Society“*) toliausiai nusigrįždamas nuo Morgano, tiesiog imasi grąžint senobinį supatimą, taigi daro tikrą restitutio in integrum.

Antai, jis taip sprendžia apie vad. „grupių moterystę“: „Žiūrėdami menkiausio skaičiaus grupių moterystės visų patiektų atveju ir mūsų ana- lizės davinių del seksualinio komunizmo, rasto čukčų ir dieri'ų tarpe, mes turime teisės padaryt išvedimą, jog iki šiol dar nepatiekta nė vieno įrody- mo parodyt, jog bent viena tauta pasauly naujausiais laikais praktikavo seksualinį komunizmą tokiu būdu, kuris ardytų individinę šeimą“*). „Sek- sualinis komunizmas, kaipo toks būvis, kuris užimtų individinę šeimos vie- tą, šiais laikais niekur neegzistuoja; ir argumentai, jį buvus pirmiau, turi būt atmesti kaip nepakankami>).

Indvidinės šeimos buvimą ne paskutiniame raidos laipsny, bet taip pat ir ankstybiausiame, jis šiaip išreiškia sutraukdamas ilgesnį tyrimą: „Trum- pai tariant, bilateralinė (t. y. iš vyro, moters ir jų vaikų susidedanti) šeima yra žmonių draugijos absoliučiai universalus vienetas“).

De! Morgano tezės, jog giminė (Sib, Sippe) yra pirmesnė negu pa- vienė šeima, po plataus tyrimo Lowie prieina prie tokio išvedimo: „Dog- ma, jog primitiviose draugijose giminė randama universaliai, tatai guli su-

!) American Anthropologist. N. S 1917, t. IX.

?) Plačiau apie grupių moterystę žiūr. Logos 77 p

*) New York 1920. Jau ir šių knygų antraštė, rodos, parinkta atsižvelgiant į Morgano „Ancient Society“

*) Considering the extreme paucity of al the reported cases of „group marriage“ and the results of our analysis of the sexual communism found among the Chukchi and Dieri, we are justified in concluding that bitherto no evidence has bean adducted to show that an pople in the world have in recent times practised sexual communism in a manner destructive of the individual family (55 p.)

*) Sexual cominumsm as a condition taking the place of the indvidnal family exists now - here at the present time; and the arguments for its former existence must be rejected us unsatis- tactory (62p.)

*) The bilateral family... is an absolutely universal ūnit of human society (78p.j.

28 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

birus“... „Tradicinės (— Morgano) eilės (—=kad pirmiau eina giminė, o paskui šeima) avirkštuma yra vienas iš tvirčiausių naujosios etnologijos išvedimų“!).

Prieš Morgano tezę, kad patrijarchatas yra išėjęs tik iš matrijarchato, po platesnio tyrimo Lowie formuluoja: „Nesti jokios tvirtai nustatytos eilės tėvo ar motinos kilmės linija; neturinčios giminių tautos gali betarpiškai pereiti tiek į matrijarchato tiek į patrijarchato sąlygas; jei augščiausios ci- vilizacijos daugiau pabrėžia tėvišką šeimos pusę, tai taip daro ir tūla že- miausių (civilizacijų); ir pavienės tautos socijalinė istorija negali būt atsta- tydinta iš bendrai galiojančios evoliucijos schemos, bet vien tik šviesoj jos žinomų ir įtikimų santykių su kaimynėmis tautomis*?),

Nemažiau griežtai smerkia evoliucijonizmo schemą šeimos raidai ir minėtas amerikietis kultūros istorininkas Go 1denweiser'is savame vei- kale „Early Civilization“ (1922); tiktai po to, ką kalbėjo Lowie, nematome reikalo daugiau ką šiuo klausimu cituoti; vieton to dirstelkime dar į tariamąjį ko- munizmą kitoj pirminio žmogaus gyvenimo srity, būtent, jo ūkyje.

Na gi mat, apie 19-jo šimtmečio vidurį kilęs Europoj socijalinis ju- dėjimas, iš dalies virtęs komunistišku, dairėsi savo mėgiamų idejų ir idea- lų kultūros istorijoj ir tarėsi galįs tai įrodyt buvus tautų kūdikystės laikais kaipo kokią rojaus gadynę. Paskui čia dar prisidėjo evoliucijonizmas su savo raidos mokslu nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių lyčių ir viso- se kultūros srityse. šiomis tat pažiūromis išrodė, kad tai yra tiesiog aksijoma, jog pirminis žmogus buvo ir ūkio srity komunistas, jog pradžioj jis neturėjo supratimo apie asmeninę nuosavybę, ir jog jos sąvoka atsirado tik paskiau.

Pirmutinis šitokių idejų įtakoj rašė anglas Sumner'is Maine'as. Jau savo veikale „Ancien Law“ (1861) jis sutraukė draugėn įvairių tautų socijalines sąjungas neapsirėždamas Europa, bet mielu noru statydamas pirmon vieton ypač Indiją, kurioje jis pats buvo dirbęs ir savomis akimis stebėjęs tenykštės visuomenės santvarką. Naujasis stebėjimo būdas buvo lyginamasis. Ypatingai buvo susidomėta Rusija, kurios stovis buvo atvai- zduotas A. v. Haxthausen'o?) ir M. L. de Teęgoborski'o*) veika- luose. Savo mėgiamai tėmai Sumner“is Maine'as po dešimties metų pavedė dar specijalų veikalą:,Village Communities in the East andWest“(1871).

Jo mokslas veikiai susirado atbalsio ir kitose šalyse. Prancūzijoj jau kitais metais jį pradėjo skelbt E. L aveleye, pirmiausiai eilėje straips- nių aprašydamas abu Sumner'io Maine'o veikalu“), o paskui ir eilėj kitų veikalų. Laveleye'o išprotavimuose svarbią rolę vaidino rusiškoji „Miro“ organizacija, kuri drauge su kai kuriais germaniškais reiškiniais (Tryro

') The dogma of the universality of the sib in primitive societies thus lies scattered (155 p.). The reversal of the tradilional seguerce is one of the safest conslusions of modern ethnology (156 p.).

*) There is no fixed succession of maternal and paternal descent; siblėss tribes may pass directly into the matrilineal or the patrilineal condition; it the highest civilisations em- phasize the paternal side of the family, so do many of the lowest; and the social history of a particular poeple cannot be reconstructed from any generally valid sense of evolution, but only in the light ot its known and probable cultural relations with neighboring tribes“ (185p).

*) Studien ūber die inneren Zustinde, das Voksleben und insbesondere die lžind]chen Einrichtungen Russlands 1847, taip pat „Lindliche Verfassung Russlands“, 1861.

*) Etudes sur les Forces productives de la Russie 1852—1855, 4 tomai.

*) Les formes primitives de la propriė'ė, Revue de deux Mondes, 1872.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 20

„Gehėferschaften“) turėjo pirštu prikišamai įrodyt teisingumą teorijos, kad pirminiais laikais žmonių teturėta bendros nuosavybės ir bendro ūkio. Paskui jis dar rašė apie šeimos formas, smulkiai išnagrinėdamas pietų slavių namų komunas, vadinamąją „Zadrugą“. — Gretimai su Laveleye tais pat metais ir teisės istorininkas P. Viollet“as paskelbė savo raštą „Caractėre collectif des prėmiėres propriėtės immobiliėres“'), kuriame pri- ėjo taip pat prie panašių išvedimų.

Laveleye'o išprotavimai, kuriuos paskiau jis sujungė knygose „La propriėtė primitive“ (1874) ir kurios žinomo vokiečių ekonomisto K. Bi. cher“io tuoj buvo išverstos ir vokiškai („Das Ureigentum“ 1879), ilgai- niui davė visiems tyrinėtojams krypsnį ir, anot prof. A. Dopšo, „suda- rė tiesiog socijologiškos išminties katekizmą“?). Prancūzijoj tą katekizmą tuoj priėmė Geffroy, savo knygose „Rome et les Barbares“ (1874) stu- dijavęs Tacito „Germaniją“. Ir jis slavių santykiams rėmėsi Haxthausen'u, o vokiečių — G. L. v. Maurer'iu, kurio markių „teoriją') buvo be kritikos nurašęs ir Sumner'is Maine'as. Bendra žemės nuosavybė čia laikoma kai- po primitivioji nuosavybės fazė ir šitoks manymas vis labjau išplečiamas. Ir anglų saksų „Folcland'as“ aiškinamas šiąja prasme. Apie agrarinius Anglijos santykius viduramžiais šiuo laiku patiekė studiją Nassė?), įrodi- nėjęs viduramžio kaimus turėjus bendrus laukus. Jo išprotavimais vėl pasirėmė Sumner'is Maine'as, kuris savo naujame veikale „Lectures on the early history of Institutions“ (1875) vėl rašė apie kaimų komunas.

Visas šiuo klausimu reikštas pažiūras paskui suėmė sistemon jau mums gerai pažįstamas amerikietis Morgana s savo veikale „The Ancient Society“ (1877), kuris ir ūkio raidos moksle patapo paskesniojo socijalizmo „Bažnyčios Tėvu“ ir kurio sistema, anot Dopšo, įgavo „kanoniškos reikšmės“. Bū- dama tokia, ji ir iki šiol naivai kartojama komunizmo, socijalizmo ir evo- liucijonizmo papuliarizatorių, tuo tarpu kai mokslo tyrimas ir šioj srity nuėjo kitais keliais.

Pirmutinis šių teorijų teisingumu paabejojo K. Th. v. Inama- Sternegg'as,5) kuris mėgino moksliškai išdėstyt vokiečių ūkio istoriją, iškeldamas aikštėn ypač visas Maurer'io protavimo ydas, o po kelių metų tas teorijas reviduot ėmėsi ir Denman'as W. Ross'a'), įrodydamas jų klaidas.

Bet šis prieštaravimas tuomet dar neįsigalėjo. Atvirkščiai, vis platesni sluogsniai buvo įtraukiami į socijologijos kolektivistišką mokslą. Charakteringu pavyzdžiu gali eit diskusijos, kilusios 1885 m. prancūzų mokslininkų tarpe ir išdėstytos 123 ir 124-me tomuose „Sėances et travaux de V'Acadėmie des Sciences Morales et Politigues“. Prieš Laveleye čia pirmiausia stojo Fustel de Coulanges, o kiti, ypač juristas

1) Bibl. de "Ecole des Chaites, XXXIII. „2 A. Dopsch, Wirtschaftliche und soziale Grundlagen der europžischen Kulturent-

wicklung I Teil. 1928, 43, Ir toliau šiai apžvalgai pasinaudoju šiomis prof. Dopšo knygomis.

3) Einleitung zur Geschichte der Mark-, Hof-, Dorf- und Stadtverfassung und der 6ffentli- chen Gewalt (1854), Geschichte der Markenverfassung in Deutschland (1856), Geschichte der Fronhėfe, der Bauernhėfe und der Hofverfassung (1862 ir t.) ir k.

*) Ūber die mittelalterliche Feldgemeizschaft und die Einheguogen des 16. Jahrhu“- derts. in England. Progr. d. Univ. Bonn 1869.

>) Deutsche Wirtschaftsgeschichte 1679.

*) The early Histo:y of Landholding among the Germaus 1883.

30 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Glasson'“as, pasisakė už komunizmą. F. de Coulanges jau tuomet vykusiai atkreipė dėmesį į jūristų ir socijologų tiek mažai paisytą šaltinių chronologijos kriteriją. Jis kėlė aikštėn, jog tas daug cituojamas rusiškas „Mir'as“ tėra įrodomas šaltiniuose tik nuo 13-jo šimtmečio, o kiti doku- mentai už komunistiškus nuosavybės santykius eina iš dar vėlybesnių lai- kų, dažnai net tik iš 18-jo šimtmečio. Jis tada ištarė tokius puikius žo- džius: „Avant de construire tout un beau systėme sur Ies communaux, le mir, les allmend, on ferait bien d'ėtablir leur date et leur origine“. Bet šie jo žodžiai tuomet praskambėjo niekeno nepaboti. O kai kalba- masis mokslininkas pirmiau buvo parašęs veikalą „La citė antigue“, tai tik di- deliu vargu galėjo susirast jam leidėją, kadangi jis ėjo prieš tuomet įsigyvenusią madą — pirminius ūkio laikus laikyt buvus komunistiš kais. Mat tuomet ir stambieji autoritetai tiek Prancūzijoj tiek Vokietijoj buvo komunistiško mokslo šalininkai; šioje dvasioje buvo parašyti ir visi teisės istorijos vadovėliai. Vokietijoj tokį toną davė pirmiausia O. Gyrkė (Gierke) savo darbais, ir ypač savo „Genossenschaitsrecht'u“, o Prancūzijoj Viollet'as ir Glasson'as savomis prancūzų teisės istorijomis!?). Šių dviejų mokslininkų asmens įtaka, kurią jie darė priaugančiai tyrinėtojų kartai turėdami užėmę įžymias katedras abiejų valstybių centruose, buvo tokia didelė, jog priešingoms nuomonėms buvo nedrąsu net viešumoj pa- sirodyt. O betgi ir tuomet prieštaravimų nestigo. Taip antai, galima nu- rodyti į reikšmingus Thevenin*o tyrimus*) ir juristo bei ekonomisto R. Hildebrand“o griežtą protestą“). Prieš tai pasisakė taip pat F. Dahn'as') ir E. Mayer'is“).

Kas atsitiko toliau, Vienos universiteto profesorius A. Dop šas šitaip nusako: „Juo ūkio istorijos tyrimas ėjo gilyn ir platyn pavieniais tyrinėji- mais, tuo daugiau kilo abejojimų ir nepritarimų. Senieji išdidūs socijolo- gijos mokslo parado arkliai apšlubo po vienas kito. Pirmiausia, pagarsėju- sieji Tryro „Gehoferschaft'ai“ buvo pažinti kaipo vėlybesnės... institucijos?) ; paskui tas pats likimas ištiko ir pagarsėjusį rusišką „Mir'ą“8); anglų sak- sų „Folcland'as“ neteko savo senosios įrodomos jėgos, kadangi jo aiški- nimas pasirodė buvęs klaidingas“); pagaliau taip pat ir pietų slavių namų komunos, jas nušvietus, neturėjo tai, ką iš jų norėjo įrodyt senesnieji tyri- mai'0,, Tuo būdu tat pirmiau turėti atramai sudužo ir—kas svarbiausia-— reikia laikyt stipriai išjudintu ir senąjį, iš palyginamosios kalbotyros pasi-

!) Viollet, Prėcis d'histoire du droit frangais 1886; 2-siš leidimas pavadintas: Histoire du droit civil trangiis, 1-93.

*) Glasson, Histore du droit et des institutions de Ia France, 1887.

„2 Ėtudes sur la propriėtė du moyen age Les „Communia“. Bibl. de VEcole des Hau- tes Etudes, (1857

+) Ich: ua S tte auf den verschiedenen wirtschaftlichen Kulturstufen, 1896.

*) Konige der Germauen, IX, 1, 425 p. (1902)

*) Deutsche ond franzūzische Vertassungegeschiche, 1899. h 5

") Plg. K. Lamprecht'o Deutsches Wirtschaftsleben imi Mittelalter, I, 451 tt., kaip ir Roerig, Westd Zs., Ergūnzungsheft 13, 70 tt.

*) Plg. V. Šimkovičiaus straipsnį „Mir“ Handwėrterbuch'e der Staatswissen- schaften von Conrad —Lexis-—Elster und Loening, 3 Aufl. 1910 ir ten cituotą specijalinę literatūrą.

",) P. Vinogradoft, Folcland. The English Hist. Review, 8 (1893).

“) A. Dopsch, Die altere Sozial-und Wirtschaftsverfassung der Alpenslaven, 1909 -

Pr, Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 31

skolintą metodą, tokiu matu, kiek ji pati (=kalbotyra) vis daugiau nuo jo šalinosi*!).

Tokis tat yra šių dienų tyrimų stovis šių dienų Europos tautų ūkio raidos srity. Dabar dirstelkirae į primitivųjų tautų ūkio raidos tyrimus.

Ūkio istorijos problemai spręst ne evoliucijonizmo aprioristinėmis kon- strukcijomis, bet istoriškai, gerų pradų žymu raštuose žinomo vokie- čių ekonomisto W. Roscher'io (tuoj po 1850 m); anglės Miss A. W. Buckland (1878), anglo H. L. Roth'o (1887) ir ypač vokiečių ūkio geografo E. Hahn'o (1890 tt.) Epochą padariusiu šioj srity veikalu yra E. Grossė's veikalas „Die Formen der Familie und die Formen der Wirtschaft“ (1806). Grosė evoliucijonizmą laiko per pikčiausią etnologijos priešininką, Jis visu griežtumu atmeta evoliucijonistiškas konstrukcijas „i la Morgan“. Paskui jis apskritai atmeta galimumą to meto žiniomis tikrai atvaizduot socijologijos ir ūkio raidos laipsnių eilę. Šių dienų kultūros isto- rijos metodas duoda tikrąjį raktą ir ūkio raidai pažinti. Neturėdami vietos smulkiau leistis šion sritin ir kai ką iš ūkio srities raidos jau matę ap- žvalgaudami kultūros ratų pažymius, čia tik trumpiausiu būdu patieksime mums rūpimojo klausimo keletą bruožų, sekdami vieną šių dienų etnolo- giškojo ūkio tyrimo žinovą, V. Koppers' 4?)

„Be aiškios ir apibrėžtos nuosavybės sąvokos nerandame nė vienos pirmi- nių tautų. Nuosavybės sąvoką paskui arčiau apibrėžia vienoj pusėj ūkio formos charakteris, kitoj—savitumas objekto, su kuriuo ji surišama. Ir primitiviau- si nuosavybės objektus dalina į dvejetą didelių grupių —mobilia ir immo- bilia. Į judamąjį lobį ir čia pirmon vieton eina maisto reikmens, tuo tarpu kai antroj vietoj čion priskaitomi materijalinės kultūros dalykai (ginklai, in- dai, įnagiai). Maisto reikmenų įgijimo ir suvartojimo atžvilgiu visur pas primitivuosius pažinome normalų šeimos komunizmą, t. y., jog maisto reik- mens sudaro judamą individinę arba šeimynę nuosavybę. Visai tas pat yra ir su materijalinės kultūros dalykais. Kaipo visiškai nejudamą individinę arba šeiminę nuosavybę seniausiais laikais užtinkame gyvenamus namus. Tam tikrų gyvulių produktų atžvilgiu matėme io pat charakterio nuosavybę: bičių kelmai, paukščių lizdai ir vaismedžiai didumoj jau pasirodo kaipo pri- vatinė nejudama nuosavybė. Jei iki šiol paminėtais atvejais kalbėta išimtinai apie privatinės nuosavybės teises, tai jas reikia pavadinti dar komunališkomis Jos vyriausiai įkūnytos grupei valdant žemę, kūri jai eina kaipo medžioklės ir rankiojimo žemė. Srities ribos daugiau ar mažiau griežtai fiksuotos sulig vietos santykiais. Ką medžioklės ar rankiojimo žemė teikia produktų, tai kiekvienas, priderąs į grupę, turi laisvą suvartojimo teisę; naudotis terenu, kaip tokiu, pavienis asmuo betgi neturi teisės, bet ta teisė pridera grupei jos visumoj, t. y. jos vadovybei“.

Jei teirautumės iš kur eina ši pirminė nuosavybė, tai jos ieškoti nerei- kės ten, kame ją skelbia esant, pav., morganizmu atsirėm ę socijalizmo teorinin-

) A. Do psch, Wirtschaitliche una soziale Grundlagen der europaischen Kultur- entwicklung, | Teil, *1923, 48 t Ė A d.

*) Plg. jo „Die ethnologische Wirtschaftsforschung; eine historisch—kritische Stu- die. Anthropos 1915-16; atskirai Wien 1917, taip pat „Die Anfange des menschlichen Ge- meinschaftslebėns im Spiegelder neueren Vėlkerkunde“. M. Gladbach 1921. SŠmidto-Ko p- perso „Vėlker und Kuituren“ 3-ji dalis: „Die menschl che Wirtschaft“ (875 psl. ir t.); arba visai trumpai: Koperso, „Wirtschafts-und ergologische Formen und die ethnologische Ku! turkreise, Semaine'd Euhnologie religieuse III ses. (1922) 81—98 p.

32 Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

kai, būtent, pirminėje valstybėje, kuri, esą būdama akstybesnė už šeimą ir nuosavybę, būdama visagalė, ir dalinusi nuosavybės teises. Kas neužsi- merkia prieš faktus, tam šiandien nėra nė mažiausio abejojimo, jog primi- tiviose tautose pirmajame plane stovi individas ir šeima su jos individine ir šeimine nuosavybe, tuo tarpu kaip pirminė valstybė egzistuoja tik labai kukliai. Ir nuosavybės titulai didumoj atsiranda visai nuo valstybės nepri- klausomai. Tokiais esti pirmoj eilėį niekam neprijderančio lobio okupacija: užtikto bičių kelmo, vaismedžio ir k. pažymėjimas tam tik- ru ženklu šį objektą padaro individiniu privatiniu turtu. Antroj vietoj pri- vatinę nuosavybę sudaro dalykui įsigyt arba pasidirbdint įdė- tas asmens darbasir triūsas. Jog jau ir pirminė teisės sąmonė eina šiaja kryptimi, tai aiškiausiai matyt tenai, kame moteris nuo augalų rinkimo pereina į augalų auginimą: tenai moteris patampa asmeninė valdy- toja jos apdirbtos ir vertinga padarytos žemės. Įgijimas nuosavybės pa- veldėjimu primitiviose tautose nevaidina svarbios žolės, kadangi jų ne- turima didelių išorės turtų. Tačiau pranešama ir apie šį titulą, tarp kitų pas vedas ir andamanezus. Pirminė valstybė tatai nėra pirmosios nuosa- vybės sukūrėja ir jos dalintoja; tuo betgi nepasakoma, jog ji nepretenduoja ir neturi jokių teisių į jai priderančių narių nuosavybę. Tačiau šitai na- grinėt neįeina į šio rašinio rėmus.

* * *

Iš tik ką padarytos apžvalgos kai kuriais svarbiausiais etnologijos ir kultūros istorijos klausimais matyt šių dienų tyrinėtojų nesitenkinimas ne- moksliškomis evoliucijonizmo konstrukcijomis. Dabar, baigdami, dar žvilg- telsime, kaip paskiausiu laiku etnologijoj ir kultūros istorijoj apskritai judi- nami metodo klausimai ir kaip vis labiau artinamasi į istoriškąjį tyrimo būdą tokiu ar kitokiu pavidalu.

Kultūros istorijos metodui, kaip jis tapo išdirbtas Vokietijoj, kurį lai - ka stipriausios opozicijos darė amerikanistai — Amerikos etnologijos tyrinė- tojai —nebūdami linkę sutikt Amerikos indijonų kultūras turint santykių su senojo pasaulio kultūromis, kaip to reikalauja kultūros ratų nustatymas. Betgi patsai istoriško tyrimo reikalas Amerikoj jau nuo senai pabrėžiamas. Antai, vienas iš vadaujančių Amerikos etnologų, suamerikonėjęs vokietys d-ras Pranas Boas, antropologijos profesorius Kolumbijos universitete, jau nuo 1895 m. stovi už istoriško tyrimo principą ir paskutiniu laiku žy- miai prisiartino į kultūros istorijos metodą '). Kitų Amerikos etnologų po-. ziciją į kultūros istorijos metodą suregistravo Šmidtas savo apžvalgose *). Kiek paskutiniais metais šiaurės Amerikos tyrinėtojai buvo susirūpinę et- nologijos metodo klausimais, parodo nors ir Goldenweiser'io sura- šytą tuo klausimu bibliografiją *). Daugiau ar mažiau aiškų istorišką etno-

') Ziūr. jo: Buhuol.gical Problems in Kanada, Journal of the Royal Anthropologicul Institute XL (1910); The Methods of Ethnology, American Anthropologist N. S. XXII (1920) ir Moderne Ethnologie, Deutsche Literaturzeitung, 1924, 1719—1730. i

*) Ziūr. jo straipsnius: 1) Kulturhistorische Methode in der Ethnologi>. Anthropos VI (1911), 1010— 1036. su papildymais t, p, VII (1912) 253—264, 505—506, 1060—1062 ir VIII (1918) 252—254.; 2) Die Kulturhistorische Methode und die nordamerikanische Ethnologie, t. p. XIV—XV (J919—1920) 546—563) ir 8) Die Abwendung von Evolutionismus und die Hin. wendung zum Historizismus in der Amerikanistik, t. p. XVI-XVII (1921—1922), 487—519.

*) A new approach to history, Amer. Anthrop. XXII (1920),

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 3

logijos supratimą amerikanistikoje ypač reiškia savo darbuose G. C. W he- eleris'), A. Wissleris?*, A. Kroeberis?) E, Nordenskiėl- d'as*), Fr. Krause), W. Krickenberg'as“). Jau mums pažįstami kultūros istorininkai Swanton'as, Lowie ir Goldenweiser'is apsirėžia daugiau tik evoliucijonizmo kritika, nekaip kurio naujo metodo staty- mu. Užtatai metodo klausimu ex professo užsiima E. Sapir'as, kurio veikalas „Time Perspective in Aboriginal Amerikan Culture. A. Study of Method“ 7) yra kaip koks amerikietiškas dvynukas Graebnerio „Die Methode der Ethnologie“. Naujausis Amerikoj išėjęs Berkeley'o universiteto proi. Kroeber'io et- nologijos vadovėlis „Anthropolog“ 5) parašytas visiškai atsiremiant kultū- ros istorijos metodu.

Anglijoj istoriško tyrimo keliu jau nuo 1905 m. žengė N. W. Tho- mas; paskui, kultūros istorijos mokyklon viešai prisidėjo jau mums pažįs- tamas Rivers; tai mokyklai simpatijų reiškia ir toks rimtas ir nusipelnęs tyrinėtojas kaip A. H. Haddon'as. —Iš angliškai parašytų veikalų apie nuomonių pakitimą šių dienų etnologijoj ypač šeimos ir drauginio žmonių gyvenimo atžvilgiu gerai informuoja puikiai sustatyta A. Muntsch'o ap- žvalga „Evolution and Culture“ *).

Prancūzijoj metodo nustatymo reikalą iškėlė religijos istorininkas Fou- cart'as savoms knygomis „Histoire des rėligions et mėthode comparative“ (Paris 1912),—tokio metodo, kuris etnologijos nustatytus religijos reiškinius imtųsi tvarkyt moksliškai ir objektyvai. Jis to reikalavo nežinodamas, jog tokio metodo jau esama, ir toks yra kultūros istorijos metodas. Šį metodą pritaikint religijų istorijai tirt stropiai dirba belgas H. Pinard delaBoul- laye savuoju veikalu „L'ėtude comparėe des rėligions“, kurio pirmasis tomas apžvelgia religijos tyrimo istoriją vakarų Europoj '), o antrasis dėsto metodus (dar neišėjęs). Suglaustai apie kultūros istorijos metodą prancūzų kalba informuoja savo straipsniuose Šmidtas") bei Pinard dela Boullaye “ir A. Bros'as savo knygose *).

') The Conception of the Causal Relation in Sociological Science, Festskrift tillignžid Edward Westermarck, Helsingfcrs 1512,

*) Psychological and historical interpretation for culture, Science XLII (19:16).

*) The eighteen professions, Am. Anthr. XVII (1916); The Superorganie, t. p. XIX (1917); Kroeber and Cath. Holt, Masks and moieties as a Culture complexe, Journal of the Royal Anthropol. Institute L (1920).

*) Eine geograpbische und ethnographische Analyse der maierielleo Kultur zweier Indi- anerstūmine io El Gran Chaco, Vergleichende ethnographische For+chungen 1, Gūteborg 1918 ir The Changes in the materisl Culture ot two Indian tribes under the influence of new sour- roundings, Comparative ethnographical studies 2. Gūteborg 1920.

“) Die Kultur der kalif.raischer Indianer in ihrer Bedeutung fūr die Ethnologie und die nordamerikuniscke Vūlkerkunde. Le:pzig 1921.

*) Amerika, Bušano serijoje, Ilustrierte Volkerkunde“ 2 Auf), Stuttgart, 1922,

„ *) Canada Depertment of Mines. Geological Survey. Memoir 80, Jė 13, Anthropological Series. Ottawa Government 1916.

3) New York, Harkourt, Brace a. Co. 1928.

*) Their relation in the light of modern Ethnology. St. Louis a. London 1923.

*9) I: Son histoire dans Ie monde oriental, Paris 1922.

") Schmidt, Voies nouvelles en science comparče des rėligions et en sociologie com- parėė, Revue des Sciences Philosophigues et Thėologignes V ( 1911); tai yra prancūziškas ver- imas paskaitos „Neue Wege der vergleichender Religions und Gesellschaftswiss“, Die Kultur XII (1911); toliau „Phases “ principales de V'histoire de Vė:hnologie“ t. p. VII (1918) ir „La

34 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Kultūros istorijos metodo recepciją į oficijalinį Vokietijos mokslą rodo tai, jog parašyt atatinkamą skyrių apie etnologiją žinomoje mokslų enciklopedijoje „Die Kultur der Gegenwart“ ') buvo pavesta ne kam kitam, kaip tik Graebneriui. Graebnerį, dabar Bonn'os universiteto profeso- rių, randame autorium skyriaus „apie pirmitivųjų pasaulėvaizdį“ ir kitoje rimtoje filosofijos istorijos veikalų serijoj *.

Istoriškam etnologijos tyrimui visu frontu išmušant senąjį evoliucijo- nizmą iš jo turėtų pozicijų, labai charakteringa, ką yra rašęs evoliucijoni- zmo šalininkas dr. jur. Richardas Thurnwald'as, dabar Berlyno universiteto privatdocentas, savo straipsny apie „krizį etnologijoj“ *)- Čia straipsnio autorius, užgautas ypatingai kai kuriais Kroeberio ir Šmidto sprendimais del evoliucijonizmo bankroto, norėtų vaidint tarpininko rolę ir siūlo padaryt kovos paliaubas abiejų pusių susipratimui rasti. Jis čia ne- sispirdamas išpažįsta senojo evoliucijonizmo klaidas, kalbėdamas tikrą „Contfiteor“: „Be rezervų turi sutikti, jog senasis evoliucijos mokslas visose srityse savo žvilgį buvo per daug kreipęs vien tiktai į „didžiąsias linijas“ ir nematė tarpe esamų atškirų vyksmų komplikuotumo, dalykų eigą suprato per mechanistiškai tiesiomis linijomis. Taip operuota ir kultūros istorijos srity: vaizdavimasis šių dienų natūrinėse tautose rasti „primitivių“ žmonių, lyg tai būtų galima per juos nutvert kaip ir kokius pusgyvulius arba priešžmogius, tikrai buvo „ekscesivi“ fantazija. Be to, taip pat ir Bastiano „tautų mintis“ buvo evoliucijos idejų vienašališkas išplėtojimas ir sche- miškas toliau vedimas“ *).

Nuoširdesnės senojo evoliucijonizmo „mea culpa“ laukt netenka. Tik- tai Turnvaldas stengiasi nors kiek numušti ir kultūros ratų mokslo presti- žą. Anot jo, „tūlas etnologas skeptiškai pasipriešino dažnai rizikingoms kontrukcijoms, kuriomis kultūros istorinio darbo atstovai geologijos pavyz- džiu, atkasinėjo sluogsnius. Kitiems užkliuvo tas nerūpestingumas, su ku- riuo kalbama apie perkėlimus.. Pagaliau daugelis klausė, ar čia tikrai esa- ma tiriamojo metodo, o gal ne daugiau kaip tik heuristinio principo pritai-

mėthode de V'ėthnologie t. p; paskutiniuoju du straipsniu tai yra paskaitos „Religinės etnolo- gijos savaitėj* Luvene 1912 m.

*2) La mėthode historico - culturelle, Recherches de Science Retigieuse XI (1921) ir tuo pat varda paskaita 3-joj „Religinės etnologijos savaitėj“ Tilburgė 1922 m. (Šių „Savaičių“ apyskaitas žiūr. recenzijose).

5) L'Ėtaologie religieuse. Introduction a V'čtude comparėe des religions primitives, Paris ;913.

!j Leidžia B. G. Teubner'is Leipcige; Etnologija čia įeina į „Antropologijos“ tomą, užimdama jame 435—585 puslapius; išėjo 1928 m.

*) Das Weltbild der Primitiven. Eine Untersuchung der Urformeu weltunschaulichen Denkens bei Naturvėlkern (Katka's Geschiche der Philosophie-in Einzeldarstellungėn Abt I, Band 1), Miinchen 1924

*) Die Krisis in der Ethnologie. Zur Entwicklungs-und Kulturkreislehre, Kūlner Vier- teljahrshefte tir Soziologie III (1923).

+ Ohne weiteres ist einzuršumen, das die alte Eutwicklungslehre auf allen Gebieten ikre Blicke zu sehr aut die „Grossen Linien“ allein gerichtet hatte und dabei de Eompli- ziertheit der dazwischen liegenden Einzelvorgžinge iihersah, den Lauf der Dinge zu mechanistisch und gradlinig auffasste. Auch auf kulturhistorischen Gebiete verfulir man 0: die Vorstellung „primitive“ Menschen in den heutigen Naturvėlkern zu finden, gleichsam als wdre es mūglich, einer Art Halbtiere oder Vormenschen durch sie habhaft zu werden, war sicher eiue „exzessive“ Fantasie, Aberauch Bastians „„Vėlkergedanke“ war eine einseitige Ausgestaltuog und schema- tische Fortfūhrung von Entwicklugsideen. (35 p.).

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 35

kymas“. Labai gaila tiktai, kad autorius nerado per reikalinga paminėt bent vardus tų „autoriletų“, kuriais jis čia remiasi ir kuriems jis čia atsto-

vauja. O už paakinimą, kad kultūros istorijos mokyklai eitų sveikaton gi- “ lesnis psichologiškas sunaudojimas pavienių kultūros elementų, kokios jie turi reikšmės tautos gyvatos vyksmams, ko dabar esą per maža paisoma, tai už šitai kultūros istorininkai tegali būt jam dėkingi.

Baigdamas Turnvaldas šitaip guodžiasi: „Šiaip ar taip kultūros istori- ninko medžiaga tiek specijaliniams mokslams kiek ir evoliucijos psichologui teikia progos tolesniems tyrimams daryt. Prileidžiant perkėlimus, evoliucijos mintis etnologijoj įgauna naujos gyvybės, gauna įžvelgt į metodą, kuriuo eina dvasinė žmonijos raida. Netenka nutylėt, kad kultūros istorijos tyri- mas nieku būdu nešalina evoliucijos minties, bet tik yra parodęs, jog (kaip gamtos mokslo srity šiuo tarpu jau yra įrodyta) taip pat ir kultūra nėjo tiesia linija ir viena šaka, bet įvairiopais pavidalais, ir kurios eigoj pilna su- kumpimų ir atšokimų“ ').

Taigi, šio savo atstovo žodžiais, senasis evoliucijonizmas kultūros istorijoj prisipažįsta, jog jo tiesioji linija yra sulaužyta. Kitur jis rezignuoja atsišaukdamas į Ignoramus ir Ignorabimus. Taip antai, Bušano „Iliustruo- toj Etnologijoj* bendrojo įvado autorius R. Lašas, kalbėdamas apie pri- mitivųjų monoteizmą, rašo: „Primitivųjų monoteizmo atvejai... kaip kad kal- ba ir šeimynos pasidarymas, pridera prie tųjų žmonių kultūros pradžios mįslių, kurių, įtikima, mums niekados nebus lemta išspręst“ *).

Gelbėdamas evoliucijonizmo situaciją, Turnvaldas minėtame straipsny tarp kita yra pasakęs: „Tyrinėtojas privalo būt ne advokatas, bet tardytojas ir teisėjas.“ Sutinkame; tiktai del kas kart vis daugiau iš visų pusių susi- laukiamų skaudžių priekaištų senajam subjektyviam evoliucijonizmui'), pri- mintume jam, jog „kaltas būdamas skųstis liauk — ką pasėjai, tą ir pjauk“.

Ar patsai žodis „evoliucija“ dar ilgai derės reikšt naujai įžvelgiamai organizmų pasaulio ir kultūros eigos sąvokai, parodys ateitis. Kaipo dar- bo hipotezės pareigas einąs akstinas gali jisai sveikas likti ir toliau. Jei norima, tai ir naująjį kultūros istorijos metodą etnologijoj galima vadint „evoliucijonišku“, ir jį šitaip pavadint būtų tiek daugiau racijos, kiek jis daugiau atatinkamai tikrenybei dėsto mums žmonijos kultūros istorijos eigą.

Ateities etnologijos uždavinys yra objektyvai tirti tikrąją žmonijos rai- dos eigą, jungiant kultūros istorijos metodą su psichologiškais elementais, kaip juos buvo pradėjusi jau kelt elementariosios minties teorija. Abu drauge šiuodu krypsniu, kiekvienas apsirėždamas savo sritimi ir vienas an- trą papildydamas prives visą tiesa pažint,— o tai yra augščiausias ir kilniau- sias visokio mokslo uždavinys.

aanaaaaan

) „„„ auch der Gang der Kultur nicht gradlinig und einstrūngig ist, sondern vielge- staltig, voller Kriimmungen und Rūckschlūge“ (41p )

*) Illustrierte Volkerkunde, hrsgb. von Dr. Buschan, Stuttgart 1922,40.

3) B. Lau fer'is recenzuodamas Lo wie' o „Culture and Ethuology“ saku: „The the- ory of cultural evolution, to my mind the most inane, sterile and pernicious theory ever conceived in the history of science (a cheap toy tor the amusement of big children), is duly dispareged“. Amer. Anthropol. 1918, 90 iš Šmidto „Anthropos“ 1919 —20, 548.

Kova šviesybės su tamsybė. Parašė Prof. Dr. A. Ungnad, Breslau*)

Šalyse, kur metai dalosi į šviesiąją ir tamsiąją pusę, visur užtiksi mitų, kuriuose simboliškai atvaizduojama šviesybės galybių kova su tamsybės galybėmis. Ypač ryškiai išreikštas šias kovas reiktų tikėtis rasti šiaurės šalyse; ir tai patvirtina čia esamos gausingos dievų legendos. Indoeuro- pėnų mitologijoj tokios legendos visur išsiplatinusios ir gerai žinomos. Bet mes jų surandame taip pat ir senuose Rytuose, ir būtų labai įdomu, jei pavyktų nustatyt tarp jų sąryšis nuo seniausių laikų. Deja, kol kas mes dar neturime jokios galimybės tai pagrįsti atskirais atvejais; tačiau vis delto esama nemažos įtikimybės už tokio sąryšio buvimą. Nes vis daugiau įgauna tvirto pagrindo tezė, jog senieji sumerai, kurie yra pagrindę senų- jų Rytų kultūrą, į Mesopotamiją atkeliavo iš šiaurės rytų !). Todel man išrodo neteisinga, kai tokius dangiškų ir pragariškų galybių priešingumus Biblijoj vienašališkai išveda iš Persijos, kaip dar tebedaro G. Beer'as *). Tokios idejos yra senų seniausios taip pat ir Rytuose, ir tiktai kai kurie niuansai, gal būt, galėjo ateit į judaizmą per Persiją; bet taip pat ir persų religijoj tokios idejos yra artimiausiai susimezgiusios su senųjų Rytų pa- saulio supratimu.

Kai Babilonijoj, tai šviesybės galybių kovos su tamsybės galybėmis pakartotinai aprašomos literatūroj. Aš pirmiausia primenu čia šviesybės dievo Marduko kovą su chaosiška būtybe Tiamat'a pasaulio sukūi imo eilėraš- ty*), Nippur'o dievo IIlil'o kovą su Labbu (-liūtu? *) ir septyneto piktųjų dvasių kovą su mėnulio dievu, kurį jos aptemdo *). Naujai atrastas pasaulio su- kūrimo eilėraščio gabalas panašiai aprašo, kaip vandens dievas Ea, Mar- duko tėvas, kovoja ir nugali pirminę būtybę Apsū, prėskųjų vandenų įku- nijimą ir jos palydovą Mummu *). Taip pat ir mene šši kova eina dažnai įvairuojamu motivu. Aš primenu tik dažnai atvaizduotą reljefą iš karaliaus Asurnasipalo gadynės, dabar esamą Britanijos Muzėjuj (Nimrud Gallery 28.20) 7). Paprastai, šiame atvaizde tariama esant Marduko kovos su Tia mata. Bet tai yra neabejotinai neteisinga; nes, viena, toji baisenybė, su ku

*) Dr. Arturas Ungnadas, didelis orijentalistas, dabar Breslavo universiteto profecorins. šį straipsuį yra parašęs specijaliai mūsų žurnalui jau pernai metais. Vertimą iš vokiečių kal- bos atliko redakcija. Red.

') Pig. prie to mano „Kulturfragen“ Het: 1: „Die ūltesten Vėlkerwanderungen Vorde- rasiens“ (Selbstverlag, Breslau, Victoriastr. 47), 3 p, kame nauju žvilgiu kalbama taip pat ir apie kitus senųjų ltytų tautų santykius. Pauašaus žvilgio reiškia H. Sc hneider'is „Die jungeteinzeitliche' Sonuenreligion“ (Mitteilungen der Vorderasiatischen Gesellschoft 1922 3), 19 p. ir t. ir V. Christian'as „Anthropos“ XVI-XVII, 579 p. ir t.

5 *) „Die Bedeutung des Ariertums fūr die israelitisch jūdische Kultur“ (Heidelberg 1922) 15 p. '

3) Plg. mano vertimą knygose „Religion der Babylonier und Assyrer“ (Religiėse Stim- men der Vėlker, Bd. III; Jena 1921), 41 p. ir t.t.

*) t p. 61. p. ir t. 5) t p. 62 ir t

“ Ebeling, „Das babylonische Weltschopfungslied“ (Altorientalieche Texte und Un tersuchungen II 4) 18 p. ir t. (—Tafel I. 60 tt.).

") Ziūr. „A. Guide to the Babilonian and Assyrian Antiguities“ (1908), 24 p.; tarp kitų atvaizduotas P aterson'*o „Assyrian Sculptures“ VI, LXXXIII lentelė ir t.

A. Ungnad: Kova šviesybės su tamsybe 37

ria dievybė kovoja, yra aiškiai vyriška būtybė, ir, antra, čia negali būt Mar- dukas, kadangi augštesnieji dievai visuomet atvaizduojami nesparnuoti. Sparnuotos būtybės yra žemesniosios dievybės taip pat ir Babilonijos me- ne, atatinkamai Biblijos kerubams, ir jų atvaizdavimas žmonių, jaučių, liūtų arba paukščių pavidalu yra taip charekteringai identiškas su hebrajiškų kerubų prisistatymu, jog negalima nepriimt čia esant sąryšio!).

Karžygių pasakos dažnai pasisavina mitologiškus motivus, kaip tai visų pripažinta: pakanka atsimint tik Nibelungų dainą. Cia Zygiryde ir Hagene turime neprietelingus šviesybės atstovus. Taip pat ir Gilgamešo epe ?) turėtumėm tikėtis tokių motivų, nes Gilgamešas, požemių (apati- nio) pasaulio teisėjas, nuolat laikomas esąs panašios esmės su saulėdieviu Samašu, dangaus ir žemės teisėju, ir eilėraščiui yra gerai pažįstami astra- liniai motivai; prisiminkime tik dangaus jautį, mūsų žvaigždyno Jautį *) ir Skorpijonžmogi. Karžygio kova su neprietelinga galybe esti ir iki šiol mažai žinomame Humbabos epizode. Tuo tarpu paskutiniais metais nauji fragmentai esmingai padidino mūsų žinias.

Humbaba, arba Huvava, yra mitiškas vakarų šalies valdovas, labai įtikima, koks horitų subarėjas *). Tai yra nepaprastos galybės didvyris; apie jį pasakyta ?):

Huvavos baubimas tai orkanas, jo nasrai ugnis, jo šnypštimas mirtis.

Tai vis bruožai, kurie jį rodo esant panašios esmės su pirminėmis pa- saulio galybėmis; atsiminkime, sakysim, šiaurės mitologijos milžiną Tafnirą.

Dabar laimingas atsitikimas Boghazkėi'e, senos hetitų valstybės sos- tinėj, padovanojo mums fragmentą, parašytą indoeuropėniška hetitų kalba, kuriame atvaizduojama Gilgamešo kova su Huvava. Nuostabu, kaip ši scena yra panaši į Marduko kovą su Tiamata. Ątatinkamą vietą *) mes čia pa- tieksime. Keletas žodžių teeinie mažiau informuotam skaitytojui hetitų kalbai paaiškint.

i kalba pagal savo strukturą yra indoeuropėnišką kalba 7) ir para- šyta babilonišku pleitokiniu raštu. Babiloniški žodžiai dažnai nepakeistai paimti kaipo prasmaženkliai, arba „ideogramai“, panašiai, kaip syrų žodžiai pehleviška kalba; pramokus mums babiloniškos kalbos, tie ideogramai žymiai palengvina interpretuot dar ne taip gerai pažįstamą hetitišką kalbą. Nuoraše tokius babiloniškus ideogramus mes pažymime parašydami juos didžiosiomis raidėmis.

Tame hetitiškame iragmente mes pirmiausiai girdime, kaip Gilgame- šas prieš kovą kreipiasi į savo apsaugotoją, saulėdievį, kurio jis maldauja pagalbos prieš baisingą neprietelių. Paskui sakoma:

!) Plg. prie čia ypač „Kulturtragen“ Hett 3: „Das wiedergetundene Paradies“, kame pirmu kart teisingai aiškinami taip pat ir žinomoji pranašo Ezekielio vizija

*) Visas eilėraštis, kiek jo buvo žinoma 1921 m., yra išverstas mano knygose „Religion der Babylonier und Assyrer“ 66 p. Naujai prisidendančius daugel gabalų aš nagrinėju drauge su viso eilėraščio apžvaiga „Kultūrtragen, Hefc 4/5: Gilgamesch.-Epos und Odyssee“. p

3) Plg. prie čia „Kulturfragen“, Heft4: „Ursprung uni Wanderung der Ster namen“.

*) Pgl. vienintelio horitiškai (hurzitiškai) parašyto epo fragmento apdirbimą rtimiau- siame sąsiuviny žurnalo „Zeitschritt fūr Assyriologie“ (1925).

*) Plg. vertimą „Kulturfragen“, Heft 4/5.

*) Keilschrifttexte aus Boghazkii, Heft 6,Nr. 1 (Leipzig 1921); tolesnėms smulkmenoms plg. „Kulturfragen“ Heft 4/5.

") Plg. „Kulturfragen“, Heft 1,10 p.

38 A. Ungnad: Kova šviesybės su tamsybe

AN. UD ŠA. ME.E ŠA (AN) gis - gim - mas arkuva (r) !) istamasta 2

„Dangiškas saulėdievis klausė Gilgamešo 3) maldavimo*“.

nu A.NA (AN) hu-vava IM.M(EŠ) GAL.MEŠ - is araizzi

„Tada pakyla *) didi vėjai prieš Huvavą“

IM. GAL IM EL. TA. NU I(M.ME.HU.U...) IM.Zl. IK.Zl. Kl.

IM. SU. RU. UP. PU.U IM.A.S(A.AM.SU.TU). IM.AN.HU.UL.LU 3)

8 IM. GAL.MEŠ arūer.

„Vienas didelis vėjas, vienas šiaurys vėjas, vienas (pietys) vėjas, (vie-

nas... vėjas), vienas audros vėjas, vienas šalčio vėjas, vienas sūkurio vėjas, vienas nelaimės vėjas:

8 vėjai pakilo““). =

nukan [(AN) hu - va -va -ir] ŠI.HI.A-va EGIR-pa valhiskanzi

„Tada jie puolė 7) (Huvavą) iš priešakio ir iš užpakalio“.

nussi U.UL para ijannijava(nzi) kisari 3) U.UL - massi

EGIR-pa t(ijauvanzi) kisari.

„Tada jam nebuvo galima, priešakin pajudėt, ir

nebuvo jam galima, atsisukt atgal“.

nuza (AN) hu -va -va-is arba ta(lijat)

„Tada Huvava liovėsi“.

Toliau dar pasakojama, jog Huvava siūlosi Gilgamešui per vergą, bet Engidu, Gilgamešo draugas, jį nuo to atkalba. Kaip patiriame iš asy- riško epo teksto, Gilgamešas numuša Huvavai galvą.

Sis visas epizodas taip labai aiškiai turi Marduko kovos su Tiama- ta bruožų, jog galime pažint, kaip -mitas yra perkeltas į karžygių pasaką. Taip pat ir dievų kovoj vėjai vaidina šviesybės Dievo padėjėjo vaidmenį. Artimai peršasi mintis čia pažint gamtos mitą, kuris šviesybės dievo pa- galbininkais padaro ūžiančias audras dienos su nakčia susilyginimo metu, kurios pradeda šviesiąją metų pusę.

Pasaulio sukūrimo eilėrašty skaitome (IV 41 t.t.):

Jis (Mardukas) padarė tinklą Tiamatai pagauti,

paleido vėjus ją sulaikyt, kad ji jam nepaspruktų;

pietuose ir šiaurėje, rytuose ir vakaruose

jis priartino prie jos tinklą, tėvo Anu dovaną.

Jis sukūrė vieną nelaimės vėją, vieną pietį vėją, vieną sūkurių vėją,

vieną ketveriopą vėją, vieną septyneriopą vėją, vieną orkaną, vieną

neatsispiriamą vėją; paskui paleido audras, kurių jis sukūrė septynetą;

jie ėjo Tiamatai kliudyt iš vidaus.

Kaip matome, iš dalies čia net vėjų vardai tie patys, tiktai čia jų septynetas, 0 kovoj su Huvava aštuonetas. Kaip šių vėjų padedamas Mar- dukas nugali ir nužudo Tiamatą, yra gerai žinoma, taip jog čia smulkiau apie tai netenka kalbėt.

aanaaoau

!') Intinitivas galūne var. *) 3 asmuo sing praet. galūne - (a). 5) Hetitiškoj versijoj karžygis vadinasi Gisgimmas, dažniau parašyta klaidingai gis-ban-mas. *) Neteisingai vieton „pakilo“; lytis yra 3 asm. ing praes. iš šaknies ar-, t, y. indoeurop. 0r-; plg. graikų 6p- v0- pt „aš judindinu“ (Letitiškai arzumi) 5) Sumeriškai im/iu/, akadiškai imhullu. *) 3 asm. plur. praet. iš ar; prie galūnės ėr plg. lot. fuėre. 7) 8 asm. plur. praes. galūnė - anzi; plg. sauskr. bhara - nti; gr. Gėpovs: 5) 8 asm, siug praes. medio - pass.

Babelio bokštas. (Pradžios kn. 11, 1—9) Parašė Prof. Dr. A. Grigaitis, Kaunas*).

Sventojo Rašto Pradžios knygų autorius aprašęs tvaną (6—9), dėsto gimines, kilusias iš Nojaus sūnų, arba vadinamąjį tautų sąrašą. (Pradž. 10). Dešimtojo skyriaus pabaigoje įkvėptasai rašytojas priduria: „Tos yra Nojaus sūnų šeimynos... Iš jų pasidalijo tautos ant žemės po tvano“ (Pradž. 10,32). Cia yra nurodytas paprastas, pri- gimtas žmonių išsiskirstymo būdas; be to, šis pažymėjimas tūri dar giles- nės reikšmės, būtent: nors visos kilusios tautos buvo lygios, tačiau viena — Semo giminė buvo išrinkta apreiškimui toliau saugoti ir kitoms išganymui skelbti; todėl Pradžios knygų autorius ryšio dėliai paduoda čia jau pagrin- dą, del kurio kitos giminės, iš Nojaus kilusios, buvo Dievo atmestos, o liko išrinkta viena kiltis.

Tautų išsiskirstymas nuo Babelio (Pradž. 11, 1—9) išaiškina išimtinį Abraomo pašaukimą (Pradž. 12, 1 ir toliau). Babelis užima tinkamą vietą tarp Nojaus ainijos sąrašo ir Semo giminės istorijos, iš kurios yra kilęs Dievo išrinktasis Abraomas.

Babelio bokšto problema priklauso prie sunkiųjų Senojo Įstatymo vie- tų; kritikų įvairiai buvo aiškinamas šis klausimas.

Senieji tyrinėtojai neabejojo Pradž. 11, 1—9 istorine verte. Žydų ir krikščionių senieji šv. Rašto aiškintojai išvesdavo stebūklingą kalbos sumai- šymą, kuris privertęs išsiskirstyti nuo Babelio Nojaus gimines, kaip antai žydų tarpe: Juozapas Flavijus, Pseudo Jonatanas, Jeruzalės Targumas; Bažnyčios Tėvų skaičiuje: J. Chrizostomas, Proko- pas, Aleksandrijos Kirylas:), Augustinas?) Izidorius su Bėda“), Jeronimas'), Baziliu s*). Panašiai aiškino Pradž. 11 1,— 9 vidurinių amžių rašytojai, kaip antai: Cornelius a Lapide, Calme- t as Antroje 16-jo šimtmečio pusėje kilo šalia senovės teorijos nauja, kuri: neatmetė Pradž. 11, 1—9 istorinės vertės, bet aiškino problemą ne kalbos stebūklingu sumaišymu, o vien nesantaika, įvykusia prie paminklo statymo kuri privertusi išsiskirstyti nuo Babelio, o iš to atsiradę naujų kalbų.

Pagaliau, praėjusiojo šimtmečio pabaigoje pasirodė kitokia kryptis Pradž. 11, 1—9 aiškinime, kuri neigė istorinę problemos vertę, būtent, ai- škintojai ėmė ieškoti Pradž. aprašyme mitologiško pagrindo, kaip antai Gunkel'is'), Holzinger'is?), ir kiti šios krypties kritikai tiesiog tvirtina kad Pradž. 11, 1—9 aprašymas esąs vien poetinga pasaka, sustatyta išai-

*) Iš spausdinamo veikalo „Senojo Įstatymo problemos naujų iškasenų šviesoje“.

!) Migne, P. G. 76, 705 ss., 857.

*) De civitale Dei XVI, 4: Migne, P. L. 41, 482 ss,

3) Migne, P. L. 91,229.

*) Ouaestiones hebraicae.

5, Migne 82,208;

*) Genesis, 97—99 p.

7) Genesis, 112—113 p.

40 A. Grigaitis Babelio bokštas

škinti, kokiu būdu esąs kilęs Babilono miestas ir jo vardas, kaip atsiradę įvairių kalbų ir žmonės išsiskirstę ant žemės,—kad aprašymas neturįs isto- rinės vertės, nes žmonių atminimas, nesiekiąs taip senų laikų, —kad neturįs religinės vertės, nes esąs perdirbtas iš politeistinės pasakos. Trumpai tariant, Pradž. 11, 1—90 pasak jų esąs babiloniečių kilmės ir politeistinio turinio, patekęs į Palestiną iš Babilonijos legendų; jį izraelitai nuvalę nuo politei- zmo ir įdėję į šv. Raštą.

Panašiai yra išvedęs Pradž. 11, 1—9 aprašymą iš Babilonijos istori- kas B. Stade!).

Kiti tyrinėtojai, kaip antai Bud de?) rado Pradž. 11, 1—0 savitą iz- raelitų tradiciją ir legendų, kilusių izraelitų tautoje, laisvą perdirbimą.

Problemos istorinei vertei išspręsti

A. Įsižiūrėsime į Pradž. 11, 1—9 tekstą, vadinasi, klausimo pagrindą;

B. Pagvildensime kitų tautų tradicijas apie šį įvykį, būtent, ar Prad. 11, 1—90 jų priklauso, vadinasi, ar šv. Rašto apsakymas turi objektyvios vertės.

C. Pradžios knygų tekstu, filologija ir problemos istorija remdamiesi, išvesime, kokiu būdu buvo sumaišyta kalba, butent, ar stebuklingai, ar evo- liucijos keliu, nesantaikai prie Babelio įvykus, atsirado įvairių kalbų.

D. Pagaliau paieškosime Babelio paminklo vietos.

A. Pradžios kn. 1I, 1—9 tekstas.

1. Visa“) žemė(tuomet)turėjo vienaslūpasirvienokius žodžius '). 2. O eidami iš rytų rado lygumą Senaaro?) žemėje ir tenai apsigyveno. 3. Ir jie kalbėjo vieni ki- tiems: eikite, pasidirbkime plytų ir jąsias išdegkime, ir jie vartojoplytasvietoje akmenų iržemės sakus vie- toje kalkių). 4 Ir jie kalbėjo: eikite, pasistatykime sau miestąir bokštą, kurioviršūnė siektų dangų ir padarykime (garsų) savo vardą, kadnneišsiskirtytum e?) povisą žemę.

1 Zeitschr ft fūr allt. Wissen-chaft 1895, 185.

*) Die biblische Urgeschichte 1583, 385. /

*) Vulgatoje pasakyta, „žemė“, o bebraiškajame tekste „visa žemė “; Žr. žemiau reikšme.

*) Vieni aiškintojai, pav., Chrizostomas išveda, kad „lūpos“ ir „žodžiai“ esa si- nonimai, kiti skiria tuodu išsireiskimu. Vieni aiškina, kad Nojaus ainiai kalbėję viena kalba, kiti tuos žodžius supranta metaforiškai, kaipo vienybę, sutikimą tarp savęs. Zr. žemiau.

5, Senaar, pleitokiniuose raštuose Sumer, reiškia senovės pietinę Chaldėją arba paskesnę Babiloniją (Pradž, 10,10).

*) Chaldejos senovės paminklui rodo, kad babi oniečiai namams statyt vartodavę molio vietoje akmens arba marmuro, kurių užliejamosioso Chaldejos lygumose kaip ir nėra; jie de- gindavę arba įsauly džiovindavę plytas iš molio. "Taip pat esama Eufrato krantuos daug žemės sakų (asfalto).

*) Vulgata retiksliai išvertė: „pirmaneguišsiskirstys ime“; tuo tarpu originale skaitome: „k ad neišsis kv rstytume“, vadinasi, naujieji Senaaro gyventojai mato, kad,jų skaičiui be-idauginant, reikės skirtis; tačiau jie nenorėjo nutraukti vienybės tarp savęs; bet užuot palaikę ryšį tarp swęs vienu tikėjimu, į e sumanė pastatyti savo vardu am- žiną paminklą, kuris likių iš riniu jų vienybes ženklu ir neleistų jiems išsisklaidyti po visas šalis. Šis garbės tikslas nepatiko Apvaizdai.

-

A. Grigaitis: Babelio bokštas 41

5. Ir Viešpats nužengė!) pažiūrėti miestoir bok- kšto, kurį statė Adomo sūnūs. 6.Ir Viešpats tarė štai jieyravienatautairjųvisųvienos lūpos; jie ėmė tai darytiir dabarnemesviso, ką yra sumanę padaryti. 7. Eikite nužengkimeir sumaišykimetenaijųlūpas, kad nebesuprastųvienaskito lūpų. 8.Ir Viešpatsišsklai- dėjuosištenaipo visas šalis, ir jie liovėsi statę miestą. 0. Todel jisbuvo pavadintas vardu Babel?) nes tenai Viešpats sumaišėvisos žemės lūpasir iš te- naiViešpats išsklaidė juos po visas šalis.“

B. Kitų tautu padavimai apie Babelio paminklą. | 1. Babiloniečių.

Įžangoje buvo pažymėta, kad kai kurie kritikai neigia Pradž. 11,1—9 istorinę vertę, užtikdami jame mitologinių savybių, todel ieško Babilonijos mituose tolygaus apsakymo.

Renanas, G.Smitas *) manė atradę babiloniečių pasakos nuotrupą apie bokšto statymą.

Tačiau kiti kritikai nepoilgam po šių pastebėjo klaidingą to tvirtinimo pagrindą. Istorikas Schrader'is savo veikalo „Die Keilinschriften und das alte Teslament“ antrame leid'me jau nutylėjo apie suradimą babi- loniečių legendos, panašios į Pradž. 11,1—9, o Zimmern'as trečiame: kalbamojo veikalo leidime *) tiesiog pabrėžė, kad nesą babiloniečių pasa- kos panašios į šv. Rašto apsakymą; Smito nurodytoji nuotrupa vien poe- tingai aprašanti išvadavimą iš vieno persekiotojo Babilonijoje.

io krypsnio tyrinėtojai nenusileido, neradę Babilonijos literatūroje panašaus aprašymo į Pradž. 11,1—9; įsivaizdavę, kad toksai galėjęs būti, jie ėmė ieškoti jo pėdsakų kituose senovės šaltiniuose, būtent žydų ir graikų literatūroje.

Žydų istorikas Juozapas Flavijus *) pažymi, kad bokštą yra pastatęs Nimrodas, Nojaus sūnaus Chamo ainis.

Tačiau Juozapas Flavijus nesinaudojo čia babilonišku šaltiniu, kurį būtų pavadinęs, kaip kad yra padaręs čia jau toje pačioje vietoje su Sibi- lų tekstu. Juozapo Flavijaus aprašymas yra vien paprastas išplėtojimas Pradž. 11,1—9; kadangi Nimrodas Pradž. 10 yra paminėtas kaipo miestų įsteigėjas, tai Juozapas Flavijus padarė jį ir Babilono miesto įkurėju, vadi- nasi, tos vietos, kame pasak Juozapo Flavijaus buvęs ir Babelio bokštas; mat, Pradž. 11,4 kalba ne tiktai apie bokštą, bet drauge ir apie miestą.

Kas pasakyta Sibilų ") knygose apie bokšto statymą, yra taip pat Pradž. 11,1—0 aprašymo išplėtojimas. Viena savybe skiriasi nuo šv. Ra- što apsakymo, būtent, paminėta audra, kuri sugriovusi bokštą; mat, žydai

!) Dievas vaizduojamas žmonių būdu kaipo teisėjas—antropomorfizmas.

*) Zr. žem au. k

3) George Smith, Chaldaean Account of Cenesis, ed. Sayce 1880, 163—165 p.

*) 396

3) Antignitates I. IV. 3.

*) Oracula Sibillina priskaitoma prie helenistinės žydų literatūros: jie susideda iš 14 knygų, parašytų graikų'kalba; mums reikiamasis tekstas yra trečioje, laikomojoje per seniausią; tre- čioji knyga parašyta greičiausia apie 140 metus prieš Kristų Aigipte. (šchūrer, Batiffo!).

42 A. Grigaitis: Babelio bokštas

domėjosi, kokiu būdu Dievas sunaikino pradėtąjį darbą, taigi Sibilų raštuo- se yra nurodyta audra, kaipo Dievo visagalybės priemonė.

Chaldejų kunigas Berozas, gyvenęs pirmųjų Seleukaičių laikais, su- statė panašų aprašymą, kurio išliko du nuorašu, tarp savęs panašūs, vienas Abideno |), kitas Aleksandro Polihistoro ?) veikaluose. Abudu apsakymu plėtoja Pradž. 11,1—9 apie bokšto statymą, jo sugriovi- mą audros pagalba ir kalbų sumaišymą.

Taigi, šie senovės pasakojimai nėra toki, kad iš jų galima būtų išvesti babiloniečių šaltinis Pradžios knygų apsakymui.

Bet kiti kritikai bandė surasti pagonybės liekanų pačiame šv. Rašto tekste; josios įrodančios Pradž. 11,1—0 babilonišką arba bent pagonišką pagrindą. Prie šios rūšies tyrinėtojų priklauso, pv. B. Štad ė?), H. Gun- kelis?), iš dalies Holzingeris?) ir kiti.

B. Stadė užtinka pagoniškų liekanų tame, kad Dievas Pradž. 11,7 kalbąs daugiskaitoje į kitus dievus: „eikite, nužengkimeir sumai- šykime“; tarp 5—6 eilučių jis randa išleistų sakinių, po 7 eilutės pri- dėtų ir LL

Tačiau B. Stadės tvirtinimai nėra įrodyti, o daugiskaita tekste varto- jama panašiai, kaip Pradž. 1, 26 žmogaus leidimo aprašyme. Be to, B. Stadės nuomonės nesilaiko panašaus į jį krypsnio tyrinėtojai, pv.: Dill- mann'as“, Schrader'is-Zimmern'as?), Strack'asš) ir kiti.

Pagaliau, ne babilonišką, bet hebrajišką aprašymo kilimą rodo šios trys savybės, tinkamai pastebėtos Nikel'io *);

a) Pradžios knygų apsakyme yra pabrėžta sąvoka, kad Babelis buvęs centrinė vieta, iš kurios išsiskirsčiusios tautos. Iš to, pav., Holzingeris išveda išimtinai babilonišką viso padavimo kilimą, nes „tame pasireiškiąs babiloniečių savęs augštinimas“ !9),

Tačiau galima padaryti visai priešinga išvada iš tos rolės, kokią vai- dina Babilonas Pradžios knygų aprašyme, nes Babelio pažeminimas yra kaip tik izraelitų mintis.

b) Šv. Rašto autorius (Pradž. 11,9) aiškina žodį „Babel“ (lūpų) su- maišymu; ši reikšmė etimologiškai rodanti neapykantą prie pilno puikybės, bet pažeminto Dievo priešo, yra hebrajiškos, bet ne babiloniškos kilmės.

c) Pabrėžimas aplinkybės Pradžios knygų aprašyme (11,3), kad de- gintos plytos buvo vartojamos akmenų vietoje ir žemės sakai cemento vie- toje, rodo ne babiloniečių autorių, kuriam tie dalykai buvo priprasti, bet

') Abidenas buvo, greičiausia, aigiptiečių kunigas prie Ozyrio šventyklos Abido mieste: Jis gyveno Ptolomaičių laikais. Jo veikalo puotrupa, liečianti Babelio bokštą, yra užrašyta Euze- bijaus knygoje: Praeparatio evangelica, 9, 14.

*j Aleksandras Polihistoras gyveno apie 80-us metus prieš Kristų; jis parašė apie 42 vei- kalus, būtent, gramatikos, filosolijos ir istorijos turinio; iš jų išliko tik kelios nuotrupos, kuriose yra daug panašumo sn senuoju Įstatymu, pv., tvano istorija, Babelio bokštas ir t. t. Jojo Babelio įvykį užrašė Euzebijus, Chronic. I. 38 p.

*) Zeitsehrift 'ūr alttestamentliche Wissenschait, 1895, 157 p.

*) Schopiung und Chaos, 149 p.

*) Genesis, 112 p.

*) Genesis, 205 p.

7) Minėtasis veikalas, 896 p.

*) Genesis ?. 46 p.

*) Minėt. veik, 195 p.

'9) Genesis, 112 p.

A. Grigaitis; Babelio bokštas 43

svetimą rašytoją, kuris savo tėvynėje matė kitokią medžiagą trioboms sta- tyti. Be to, filologijos atžvilgiu žemės sakai pavadinti hebrajišku vardu „chemar“, o ne babiloniškuoju „kupru“, hebr. „kofer“, kaip kad yra tvano istorijoje.

Taigi, iš viso, kas ligšiol pasakyta apie babiloniečių pagrindą Pradž, 11,1—9, eina, kad šv. Rašto apsakymas nėra perdibtas iš babiloniečių Ie- gendų. Pradž. 11,1—9 kilimui išvesti reikia dar paieškoti, ar nėra tolygių aprašymų kitose tautose.

2. Graikų.

Aloidai, du broliai milžinai, norėję užkelt Ossos!) kalną ant Olimpo, idant pasiektų dangų, bet supykęs Zeusas nuvertęs maištininkus žaibais.

Imperatorius Julijus Apostata yra tvirtinęs, kad Pradž. 11,1 — 9 auto- rius paėmęs savo aprašymą iš šio graikų mito.

Graikai turi pasaką taip pat apie kalbos sumaišymą. Mitų rinkikas Higinas ?) šiaip pasakoja: Inachui iš jo sesers Archijos ginė sūnus var- du Phoroneus, kuris buvo pirmutinis žmonių karalius. Prieš daug šimt- mečių metų žmonės gyvenę be miestų, be įstatymų, kalbėję viena kalba. Tačiau kai Merkurijus padauginęs žmonių kalbas ir atidalinęs tautas, tai radęsis tarp žmonių nesutikimas, kuris nepatikęs Jupiteriui *).

3. Armėnų.

Iš dievų yra kilusi milžinų giminė stipraus sudėjimo ir neapsakomo didumo. Puikybės apimti ir tyčiodamiesi jie pasiryžo pastatyti augštą bokštą prieš dievus. Tačiau jiems bestatant Dievo rūstybės sukeltas bai- sus vėjas sugriovė pradėtąjį trobėsį ir paleido tarp žmonių nežinomų žo- džių, del kurių kilusi tarp jų nesantaika ir sumišimas *).

Žydų išplėtotas *) Pradž. 11 aprašymas turėjo padaryti įtakos šiai Ie- gendai.

4. Persų.

Blogasis veiksnys Arimanas įnešęs nesutikimo tarp žmonių, nes iš- mokęs juos trisdešimties kalbų; !ai esą atsitikę viešpataujant pirmajam karaliui Tamarazui, kuris persų laikomas kaipo magijos išradėjas ir miestų įsteigėjas *).

5. Indų.

Indų legenda jungia mitą apie rojaus medį su tautų išsiskirstymo ir kalbos sumaišymo mitu. e |

Augštas, iki dangaus išaugęs, medis vaizdavęs žmonių vienybę, kurie kalbėję viena kalba ir sudarę vieną šeimyną. Žmonės medžiu norėję pa- siekti dangų; tuomet Dievas nubaudęs jų puikybę ir sudaužęs medį, kurio šakas išmėtęs po pasaulį').

!) Tesalijos kalnas, garsus poetų veikaluose.

*) Gyvenęs Augusto laikais. š

3) Licken, Die Traditionen des Menschengeschlcchts 317 p. *) Minėtasis veik , 314 p.

*) vadinamas Haggada.

5) Ten pat, 314 p.

*) Ten pat, 315 p.

14 A Grigaitis: Babelio bokštas

6. Korėjų.

Korėjų legenda yra atrasta septynioliktą šimtmetį vienoje vienuolių sektoje. Pasak tosios tradicijos, visi žmonės seniau kalbėję ta pačia kal- ba; tik bestatant bokštą, kuriuo žmonės norėję pasiekti dangų, kalba bu- vusi sumaišyta.')

7. Meksikiečių. į

Apie bokštą štai kas pasakojama: po tvano milžinas Kselhuaz pastatęs labai augštą bokštą; dievams nepatikęs tas triobesys, kurio viršūnė turėjusi pasiekti debesis, ir jie išmetę ant jo ugnies.

Kalbos sumaišymo ir tautų išsiskirstymo legenda jų jungiama su tvano aprašymu, būtent: nuo tvano išsigelbėjęs vienas žmogus vardu Kokskoks; visi išlikusiojo vaikai buvę nebyliai; tuomet pasirodęs ant vieno medžio vir- šūnės karvelis, kuris suteikęs jiems kalbą, tačiau taip įvairią, kad vienas kito negalėjęs suprasti; todel jie pasiryžę atsiskirti nuo vienas kito ?).

* * +

Taigi randama panašių į Pradž. 11,1 — 9 aprašymų įvairiose tautose, toli viena nuo kitos gyvenusiose ir nieko bendra neturėjusiose tarp savęs.

Nors kai kurios legendos gali būti pramanytos kalbų ir tautų kilimui išaiškinti, tačiau reikia pažymėti, kad tosios tradicijos rišasi su bokštu; o to panašumo negalima išaiškinti nei panašiais vėlybesnės kultūros reiški- niais, nei vienoda tautų psichologija, kuri skiriasi tarp savęs.

Panašumo tarp legendų yra atsiradę iš bendro šaltinio, kuris remiasi tikruoju įvykiu, o skirtumų kilę bendrajam šaltiniui besiplatinant padavimo keliu; vadinasi, įvairios tautos vėliau yra perdirbusios šį atsitikimą, pritai- kindamos jį savo laikui ir gyvenimo sąlygoms.

Tuo būdu Pradž 11,1 — 0 pagrindo reikia ieškoti ne babiloniečių mite, kurio neatrasta iki šiol, nei kitų tautų legendose, su kurių dauguma izraelitai neturėjo nieko bendra, todel ir negalėjo pasisavinti iš jų, bet prieš- istoriniame perijode, kuomet tautų skirtumas dar nebuvo žymus.

Pradžios kn. aprašymas turi visuotinę pakraipą, kurios nenustoja tuo, kad Babilonija nurodoma kaipo šio atsitikimo vieta, nes kur nors ant že- mės yra tai įvykę, o Babilonija yra žinoma iš istorijos, kaipo dideliausių bokštų-šventyklų šalis; antra, Babilonija stovėjo ant sienos trijų svarbiau- siųjų kalbcs šakų, būtent: semitų, turanių ir indoeuropėnų, todel senovės Babilonija kaip tik geriausiai atatinka aprašomajam atsitikimui.

Jeigu Pradž. 11,1 — 9 aprašymas turi istorinės vertės, iš eilės reikia išspręsti šio apsakymo rūšis, vadinasi, pasiremiant šv. Rašto tekstu, filolo- gija ir tradicija, įrodyti kalbos sumaišymo būdas.

C) Kalbos sumaišymo būdas.

Įžangoje buvo pažymėta, kad kalbos sumaišymas aiškinamas dvejo- pai: stebūklingu ir prigimtu būdu, vadinasi, įvykus nesutikimui.

1. Bandysime išspręsti šį klausimą pirmiausia iš šv. Rašto teksto ir konteksto.

') Ten par 316 p. *) Ten pat, 319 p. Kitas amerikiečių ir afrikiečių tradicijas žr. tez pat 816 — 324 p.

A. Grigaitis: Babelio bokštas 45

Pradž. 11, 1—9 tekstas leidžia aiškinti, kad ne visi Nojaus ainiai susi- rinko Senaaro šalyje: „Visa žemė“ (Pradž. 11, 1, hebr.) nereiškia visos žemės rutulio arba viso pasaulio žmonių, bet tik žinomąsias autoriui šalis, žodžiu sakant, pasaulio dalį; įrodo tai čia jau vartojama to paties autoriaus ta pati reikšmė, būtent, tvano istorijoje, pavyzdžiui, vanduo neužliejo „v i- sos žemės“ (Pradž. 8,9 ), „visų kalnų po visu dangumi“ (Pradž. 7, 19), bet tik žemės ir kalnų dalį. Be to, randama daug vietų Senajame ir Naujajame Įstatyme, kuriose šie bendri išsireiškimai reikia suprasti ne absoliučiai; pavyzdžiui, ta pačia prasme Pradž. knygose 41, 54 ir toliau kal- bama apie badą viso je žemėje; čia „visa žemė“ reiškia artimesnes nuo Aigipto šalis, kurių gyventojai bado verčiami keliavo į Aigiptą duonos pirkti. Panašia ne visuotina prasme randama tekstų kitose knygose, pa- vyzdžiui Dt. 2, 25, Ester. 10, 1; 3 Kar. 10, 24; Lk. 2,1; Darb. 2, 5; 11, 28.

Šią taisyklę žinojo senovės šv. Rašto tyrinėtojai, kaip antai šv. Je r o- nimas, aiškindamas Iz. 13, 5, „kad išblaškytų visą žemę“, pri- duria, jog šv. Rašto kalba „visa žemė“ reiškia visą plotą tos šalies, apie kurią kalbama!).

Kai kurie Bažnyčios tėvai, vidurinių amžių rašytojai, naujieji tyrinėto- jai suprato „visą žemę“ (Pradž. 11, 1) ne absoliučia reikšme; kaip antai, kard. Kajetanas?) (gyvenęs 1470—1534) nenori sutikti, kad didelė žmo. nių daugybė, per keturis šimtus metų išaugusi?) iš trijų giminių (iš trijų Nojaus sūnų), būtų suėjusi į vieną vietą su visais žemės išdirbimo pada- rais ir gausingomis gyvulių kaimenėmis.

Bonfrerius (gyvenęs 16—17 šimtmetyje) pažymi, kad jo laikais kai kurie šv. Rašto aiškintojai yra panašiai tvirtinę*).

Naujųjų laikų rašytojai, pavyzdžiui, V igouroux?; mano, esą nega- limas daiktas, kad keliaujantieji iš rytų Senaaro linkon, nebūtų nieko pali- kę pakelėse. Delattre“, Harlez') ir daugelis kitų aiškina panašiai.

Taigi, iš vienos pusės Pradž. 11, 1 pasakymas „visa žemė“ never- čia laikyti visuotiniu Babelio įvykį. Antra vertus, čia jau tame pačiame sa- kinyje yra žodis prieš stebūklingą problemos aiškinimą: Tekstas skamba: „visa žemė buvo vienų lūpų“. Teoriškai imant, „vienos lū- pos“ gali reikšti ar vieną kalbą, ar vienodus jausmus, vadinasi santaiką, tačiau tikrosios reikšmės reikia ieškoti iš aiškesnių šv. Rašto vietų. He- brajiškasis žodis s a f a „lūpos“ yra vartojamas Senajame Įstatyme 172 kartus. Tame tekstų skaičiuje safa niekur nereiškia kalbos, bet tik lūpas, kaipo materijalinę žodžiui ištarti priemonę ar kaipo metaforą, rodančią sutikimo ar nesantaikos jausmus. Kalbai išreikšti Senojo Įstatymo autoriai vartojo žodį lašon, „liežuvis“.

Todel pirmieji Pradž. kn. skaitytojai tiksliai suprato rašytojo minti, reiškiančią vienodus jausmus ir paskui įvykusį nesutikimą. Neatsižvelgi-

!) „Idioma est enim sanctae Scripturae, ut omnem terram illius significet provinciam, de gua sermo est“. Migne, P. L. 24, 456.

*, In Gen 11, 2.

*, Nuo Phalego gimimo (Pradž 10,25)

*) In Gen. 11.

5, Manuel bibligue '*, I, 676 p. š

“) Le plan de la Genese, Revue des guestions historijues 1876, Juillet, 33 p.

7; Controverse, 1883, Juin 577 p. ir toliau.

46 A. Grigaitis: Babelio bokstas

mas.į Senojo Įstatymo kalbos paprotį įnešė kitokią srovę problemai aiškinti.

Be to, kontekstas remia taip pat mūsų aiškinimą. Tyrinėtojai, kurie išveda stebūklingu būdu kalbos sumaišymą prie Babelio, prileidžia, kad žmonės bestatydami didelį paminklą, pasikėlė į puikybę, už ką sutiko juos stebūklinga bausmė kalbos sumaišymu. Tačiau hebrajiškasis tekstas prieš- tarauja tokiam aiškinimui. Tiesa, sulig Vulgata, jie pasiryžo pastatyt prieš išsiskirstydami miestą ir bokštą savo vardui įgarsinti; tačiau ideja statyti miestą iš puikybės, kad ant rytojaus pasitrauktų iš jo, neišlaiko kritikos, nes niekais išeitų visas įdėtasis darbas. Tuo tarpu hebrajiškajame tekste yra išreikšta kitokia mintis: sulig originaliu tekstu anie žmonės statė mie- stą, idant jame užsidarytų, ir bokštą — idant save apgintų ir juo naudotųsi, kaipo vienybės ryšiu iš baimės, hebr. p e n, kad nebūtų išblaškyti po visą žemę. Taigi, hebrajiškuoju tekstu išeina, kad tai būta emigrantų, ne viena- tinių pasaulio gyventojų, kurie greičiausia buvo išvyti iš kitur per kovas, dažnai buvusias senovės rytuose. Išsklaidymo pavojų numatydami, jie stengiasi apsiginti tarsi tvirtovėje.

Po viso, kas yra žinoma apie tvaną, galima išvesti tikroji išskirstymo priežastis: Žmonių sugedimas, kilęs iš Keino ir Seto ainių susimaišymo, vadinasi ir mišrių moterysčių (Pradž. 6, 1—3), galėjo atsinaujinti ir sunai- kinti tvano rykštės išdavas, todel Apvaizda išskirsto žmones. Šis izoliacijos metodas toliau matyt auklėjant mesijinę giminę, pavyzdžiui, Abraomo išsky- rimas, Loto, Izmaelio, Ezavo pašalinimas, izraelitų Aigiptan nukėlimas ir t.t.

Prie Babelio išskirstymas liečia mesijinę giminę Semo ainijoje. Ar- čiau įsižiūrėjus į Pradž. 10—11 išeina, kad Pradž. 10 pasakoja paprastą, prigimtu būdu bendrą tautų išskirstymą, o Pradž. 11 — semitų dalinį išsi- skirstymą. Pradž. 10 priklauso prie Nojaus istorijos; mat, prieš pradėdamas atskirą Semo, mesijinių pažadėjimų paveldėtojo, istoriją, Pradž. kn. au- torius baigia Nojaus istoriją jo sūnų genealogija. Tat Pradž. 10-me yra išdėtas bendras išsišakojimo paveikslas, kuris įvyko Nojaus ainijoje ir iš kurio susidarė vėliau giminės, tautos ir kalbos. Įkvėptasai rašytojas, bai- gdamas bendrą genealogiją pabrėžia (Pradž. 10, 32), kad jis yra išdėjęs No- jaus šeimynų išsiskirstymą į tautas pagal jų giminystės!) nuo tvano, vadi- nasi, ne nuo Babelio.

Po šio bendro paveikslo autorius pasakoja kito skyriaus pradžioje apie Babelio atsitikimus. Šv. Rašto tyrinėtojai ieškojo priežasties, del ko šioje vietoje yra išdėtas Babelio įvykis.

Taigi, jis sudaro perėjimą tarp visuotinos Nojaus istorijos, užbaigtos Pradž. 10, ir atskiros semitų istorijos, kuri prasideda Pradž. 11. Įkvėptasai rašytojas toliau pasakoja patrijarkų giminės istoriją, pertrauktą tvano apra- šymu; jis išdėsto Semo genealogiją per Arphaksadą, kitus apleisdamas, iki Tarei ir Abraomui. Apie Abraomą, kaipo Dievo pažadėjimų paveldėtoją, autorius pasakos plačiai. Šis aprašymas prasideda Abraomo tėvo, vardu Tarė, išsikraustymu iš Chaldejos Uro miesto į Kanaaną?).

1) Žr. hebr. tekstą.

*) Tarė apsistojo ir apsigyveno kai kuriam laikui pakelėje į Kanaaną šiaurės Meso- potamijoje, vietoje vadinamoje ČCharanas, kame ir mirė. Iš Charano Abraomas nukeliavo į Kanaaną. (Pradž. 11, 31—32; 12, 14.

A. Grigaitis: Babelio bokštas 47

Autoriui teko išspręsti klausimas, kokiu būdu ši šeimyna tenai atsi- rado, kokios aplinkybės nuvedė ją į tą žemę, nes kiti Semo ainiai gyveno kitur; žodžiu sakant, reikėjo išdėstyt, kas yra atsitikę su patrijarkų gimine po Nojaus mirties Ararato šalyje. Toks apleidimas būtų nedovanotinas veikale, aprašančiame patrijarkų istoriją. Taigi, Babelio bokštas ir papildo tąjį apleidimą: būtent, semitai, daug laiko po tvano praslinkus, atkeliauja iš rytų, kame jie buvo apsigyvenę po tvano, jie nusileidžia iš kalnuotos šalies į derlingą Senaaro klonį tarp Eufrato ir Tigrio; tačiau Dievas, norė- damas pašalinti suklydimo pavojų, kylantį iš minios maišyto gyvenimo, privertė kitus Semo ainius atsiskirti ir pasišalinti, o Senaare paliko vien tiesioginę mesijinę patrijarkų liniją, kurią mes matome vėliau Tarės ir Ab- raomo asmenyse.

Atsiskyrusios giminės turėjo apsigyventi netoli tos šalies. Iš tikrųjų, geografija rodo, kad semitų šakos, atskilusios nuo kamieno, gyveno arti Senaaro, pavyzdžiui, elamitai —į rytus nuo Senaaro, asyriai—į žiemius, arfa- ksadžiai—į pietus, liūdiečiai ir aramėjai— į vakarus; tuo tarpu Nojaus sūnų Jaieto ir Chamo ainiai, išsiskirstę anksčiau, apsigyveno kur kas toliau, ki- tose pasaulio šalyse.

Tuo būdu Babelio įvykis istoriškai riša tvaną ir patrijarkų giminės mesijinį pašaukimą, vadinasi sudaro perėjimo laipsnį. Pradžios kn. autorius per Semo genealogiją įveda į semitų išsiskirstymą ir semitų Abraomo atsi- skyrimą, todel Babelio atsitikimas yra pirmojo užbaiga ir antrojo pradžia.

Šie kontekstinio pobūdžio protavimai verčia matyti prie Babelio ne visus žmones, bet tik Semo ainius.

Jų mokėjimas pastatyti didelį paminklą taip pat įrodo, kad jie gyvenę miestuose, kad nebuvę klajūnai; todel eidami iš rytų (pradž. 11,2) jie turėjo palikti kai kuriuos žmones senose gyvenimo vietose, vadinasi, ne visi žmo- nes yra buvę prie Babelio.

Be to, Sennaro gyventojų baimė, kad „neišsiskirstytų povisą žemę“, (Pradž. 11,4), rodo, kad jau yra buvę anksčiau išsiskirstymų.

Toliau, įkvėptasai autorius tautų sąraše pažymi ypatingą privalumą, lie- čiantį išsiskirstymą visų trijų šakų iš trijų Nojaus sūnų, būtent: a) Jafeto ainiams tenka apsigyventi salose, iš jų gavo gyventojus tautų salos (Pradž. 10,5). b) Chamo ainiams—tenka pirmoji didelė valstybė po tvano, Nimrodo įsteigta (Pradž. 10,8 ir toliau). c) Semo ainiams — didelis Babelio pamin- klas Senaaro žemėje. Tuosius visų trijų šakų ypatingus privalumus tradi- ciją galėjo lengvai išlaikyti ir pradž. kn. autorius juos įdėjo į savo veikalą. Taigi, iš tų privalumų eina, kad prie Babelio būta ne visų žmonių, bet tik semitų. sijos lieka pabrėžti, kad apie įvykius, liečiančius visas Nojaus sūnų šakas, randama atminimų taip pat visose iš jų kilusiose tautose, pavyzdžiui, padavimas apie tvaną. Jeigu Babelio atsitikimas, aprašytas čia jau šalia tvano istorijos, būtų buvęs taip pat visuotinas, rastume visur padavimų apie ji; tačiau jokio padavimo nėra atrasta nei jafetitų, nei chamitų.

Taigi, visas teksto ir konteksto gvildenimas rodo, kad Babelio įvykis liečia ne visus Nojaus ainius, kitaip sakant, nebuvo visuotinis, todel nėra davęs stebūklingos pradžios įvairioms kalboms.

2) Filologija patvirtina kalbų išsiplėtojimą ne stebūklingu, bet pri- gimtu būdu.

48 A. Grigaitis: Babelio bokštas.

Kalbos prigimtu keliu plėtojasi, keičiasi ir skaidosi į įvairias kalbas.

Visos kalbos galima suskirstyti į tris rūšis:

a) vienskiemenes (radicales — monosyllabae), kurių žodžiai sudėti iš atskirų skiemenų, be permainos, šalia vienas kito ištariamų; šios kalbos ne- turi linksniavimų nei gramatikos lyčių; tokia, pavyzdžiui, yra kynų kalba.

b) Sudėtinės iš kelių vienskiemenių žodžių; jose tikrų linksniavimų dar nėra; jų kamienas pasilieka be permainos; tačiau naujos reikšmės gauna žodžiai per netekusius savitos reikšmės priešdėlius ir galūnes. Tokios yra, pavyzdžiui, pirmityvių tautų kalbos, be to, kai kurios chamitų šakos kalbos.

c) Linksniuojamosios, kurios vartoja ne tiktai priešdėlius ir galūnes, bet keičia taip pat kamieną; jos turi daugiau ar mažiau išdirbtą linksnia- vimą; tokios yra semitų ir indoeuropiečių kalbos.

Linksniuojamosios kalbos sudaro tobūliausiąjį kalbų išsiplėtojimo lai- psnį. Prieš tai kalba yra perėjusi antrąjį ir pirmąjį laipsnį. Todel yra trys laipsniai žmogaus kalbos istorijoje.

Vienskiemenėse kalbose randamas palinkimas skiemenis jungt, o an- trasis laipsnis linksta prie trečiojo. Tarpinių lyčių pėdsakiai rodo lėtą kal- bos raidą. Daug laiko praėjo, kol kalba prigimtu būdu perėjo visus tris laipsnius. Yra iki šiol pasauly kalbų, likusių pirmajame, pavyzdžiui, kynų, ir antrajame laipsnyje, pavyzdžiui, mongolų. Istorija rodo, kad greičiau keičiasi kalbos pirminių tautų, kurios neturėjo rašto; vadinasi, raštas kiek sulaiko kalbų kitimą.

Taigi, nuo Adomo iki Nojaus praėjo daug laiko, todel ir kalba turėjo kiek pasikeisti. Giminės, kilusios iš Adomo ainių, atsitolino iš pirminių gy- venimo vietų ir nutolo nuo senų papročių ir Dievo garbinimo, todel turėjo įvykti pakaitų jų kalboje.

Nuo tvano iki Babelio įvykio Semo ainijoje praslinko taip pat daug laiko, todel ir kalboje įvyko naujų atmainų.

Iš kalbos prigimties išeina, kad ir po Babelio bokšto, be abejojimo, įvyko daug įvairių kalbų atmainų ir atsirado naujų kalbų.

Taigi, kalbos išsišakojimas prie Babelio nebuvo nei pirmutinis nei paskutinis.

3) Padavimas. Senųjų tyrinėtojų dauguma ir kai kurie naujieji, neįsigilinę į tekstą ir filologiją, yra išvedę, kaip buvo pradžioje pažymėta, stebūklingą kalbos sumaišymą prie Babelio. Bažnyčios tėvai liečia pavir- šium šį klausimą; jų dauguma nėra jo tiksliai gvildenę.

Šalia šios senosios teorijos nesenai paplito nauja, kuri Pradž. 11, 1—0 aiškina ne kalbos sumaišymu, bet vienodų jausmų —sutikimo iširimu, Ba- belio paminklą bestatant; ši aplinkybė privertusi išsiskirstyt ir tuo pačiu ilgainiui kalba mainiusis ir naujos kalbos kilusios. Šios nuomonės laikosi, pavyzdžiui, Vigouroux /) Pelt?, Motais“) ir kiti. Ji, be to, re- miasi Bažnyčios tėvo Nisos Grigaliaus autoritetu, kuris plačiai ir tiksliai gvildena Babelio klausimą. Nisos Grigalius įrodė, kad kaip kalba prieš Babelį nebuvo žmonėms Dievo apreikšta, kaip buvo viena, taip lygiai po Babelio kalbų, išsiplatinusiųjų pasaulyje, įvairumas nėra įvykęs stebū- klingu būdu. Nisos Grigalius apriboja Dievo veiksmą prie Babelio bokšto

"1 Manuel biblijue. I 680 p:

*) Histoire de Vancien Testament, I. 114 p. *: Le deluge. 1885 250 p.

A. Grigaitis: Babelio bokštas 49

žmonių išsiskirstymu ir priveda taisyklę prigimto kalbų išsišakojimo, „Die- vas, norėdamas, kad žmonės kalbėtų įvairiomis kalbomis, leido gamtai rie- dėt savo keliu ir sulig noru kiekvienam ištarti garsą daiktui pavadinti“.!)

Taigi, Nisos Grigalius prie Babelio neranda stebūklo filologijos atžvil- giu, bet vien žmonių išskirstyme. Šis aiškinimas sutinka su šv. Rašto tekstu, nes Pradž. 11, 1—0 nepažymi tiksliai, kame Dievas įsikišo, ir nejudina klau- simo, kokia buvo artimiausia kalbų išsišakojimo priežastis.

D. Babelio bokšto vieta.

Pradž. 11, 2 ir Berozo aprašymas nurodo Babelio bokšto vietą Babi- lonijoje. Todel keliauninkai, kurie senovėje lankė Babilonijos lygumas, rasdami didelių griuvėsių, manė, kad tenai būta Babelio bokšto.

Babilonijos Talmudas mato kalbos sumaišymo vietą dvylika kilometrų atstumo nuo Babilono miesto Borsipos, kur būta šventyklos vardu Birs Nimrud. Pasak Talmudo, vienas žmogus, paklaustas iš kur esąs, atsa- kęs: iš „Borsif“. O Talmudas pataisė: „Nesakyki taip, bet sakyk, kad esi iš Bolsof, nes tenai Dievas sumaišė „visos žemės kalbą“. (Bolsof — balal sefa susimaišė lūpos). Tačiau šis Talmudo tekstas, kaip ir daug kitų, neturi objektyvios vertės, nes Talmude klaidingai yra nurodytas pats Babi- lonas ir kiti artimi miestai, pv., Sippar.

Viduriniuose amžiuose žydas Tudelės Benjaminas atlankė Mesopotamijos izraelitus, kurie jam parodė griuvėsių krūvą Birs Nimru- de, kaipo kalbų bokšto vietą.?)

Devynioliktojo šimtmečio pradžioje (1817—1820) Robertas Ker'as Porter'as taip pat manė tikrai užtikęs Babelio bokšto liekanų dideliau- siuose Birs Nimrudo sienų griuvėsiuose Borsipoje. Baisaus gaisro žen- klai tose liekanose, anot jo, liūdija Dievo bausmę *).

Panašiai yra tvirtinę O ppert'as), Sayce?). Kiti ieško Babelio bokšto liekanų kitose Babilonijos vietose. Jie remiasi savo nuomonei iš- vesti vienu atrastuoju Nabuchodonosoro karaliaus užrašu. Tasai tekstas mini dvi šventykli, vieną vardu Esakila į žięmius nuo Babilono miesto ant kairiojo Eufrato kranto, kurios griuvėsiai sudaro dabartinį Babil; kitą —ant dešiniojo upės kranto vardu E-zida Borsipoje; šios griuvėsiai vadinasi šiandie Birs Nimrud. Nabuchodonosoras giriasi pataisęs ir puikiai išdailinęs | abi šventykli.

Štai kaip išvertė tekstą Opertas 1857 m. ir pirmutinis jį išspausdino“): Po įžangos, kurioje Nabuchodonosoras išskaito savo titulus, jis šaukiasi Merodacho bei Nebo pagalbos ir apsako, ką yra padaręs pirmajam triobe- siui pastatyti, būtent, Babilono piramidai; toliau tekstas kalba: „Mes kalba- me") apie kitą, kurs yra šis triobesys: septynių žemės šviesų šventykla, su kuria rišasi seniausias Borsipos atminimas, buvo pastatyta seno karaliaus

*) Contra Eunomium, lib. 12: Migne 45, 905.

*) Intinerarium Beniamini Tudelensis, Anvers, 1575, 71 p.

3) A. D'Alės, Dictionnaire apologėtigue, I, 346. |

*) Expedition ėn M sopotamie, I, 200--2,6 p.; Etudes assyrienes, 01--132 p.

5) Lectures on the religion of the ancient Babylonians, 112 — 113; 405 — 407 p. , 9) Etudes assyri-nnes 102 — 103 p.; vėliau G, Smith, Chaldcan Account of Gene- sis, ed. Sayce 1880, 163-—165 p.

P. 7) Sis priimtas tais laikais kalbėjimo būdas rodo svarbiąją užrašo dalį.

50 A. Grigaitis: Babelio bokštas

— suskaito nuo jo laikų 42 žmogaus gyvenimus — tačiau jis neužbai- gė viršūnės. Žmonės ją apleido nuo tvano dienų, netvarkoje ištardami savo žodžius. Žemės drebėjimas ir žaibo trenksmas sugriovė džiovintą- sias plytas ir suskaldė išdegintąsias plytas iš lauko pusės...“

Fr. Delitzsch'as jau 1876 m. pastebėjo, kad svarbiausieji to teksto žodžiai buvo klaidingai išversti.)

Toliau, asyrijologija žengė pirmyn ir padėjo tiksliai išversti anąjį užrašą.

Šraderio leidiniuose?) toji vieta šiaip išversta: „Tuomet Euriminanki*), augštas bokštas Borsipoje, kurį vienas senesnis karalius pastatė ir išvedė augščio iki 42 mastų, nepadaręs stogo, buvo sugriuvęs nuo ilgo laiko; vandeniui nubėgti rinos buvo blogame stovyje; lietūs ir audros sugriovė sienas; iš lauko plytos sutrūko...“

Taigi, naujajame tiksliame vertime išnyko viskas, kas galėjo priminti Babelio bokštą, būtent: 42-jų žmogaus gyvenimų ilgumas, tvano dienos, kalbos sumaišymas.

Be to, šios šventyklos vieta ir laikas neatatinka Babeliui, nes Borsipa nėra Babilono miestas, bet guli 12 kilometrų į žiemos vakarus nuo Babi- lono (Babelio); antra, kai del laiko, tai ant plytų yra išdegintas žodis „Nabu- chodonosor“, vadinasi jauno karaliaus iš septinto prieš Kristų šimtmečio vardas.

Trumpai sakant, nelieka nė vieno mokslingo įrodymo ieškoti Babelio bokšto Birs Nimrudo griuvėsiuose.

Tas pats reikia pasakyti ir apie kitas nurodomas Babelio bokšto

vietas,

aaaaaana

!) Smith-Delitzsch, Chaldaische Genesis 1876, 120—124 ir 3 O p. *, KeilinscLinmftlicbe Bibliothek, 1890, III, 2, pusl. * Bokšto vardas.

Izraelitų religijos vienatiškumas šių dienų priešakio Azijos mokslo šviesoj. Parašė D. Dr. Lorenz Dūrr, Bonn*).

Iki labai nesenų laikų—prieš vieną žmogaus amžį—priešakio Azijos istorijos ir kultūros tyrinėjimas tegalėjo remtis vien Biblija ir negausingo- mis, palygint, vėlybomis klasikinės senovės žiniomis; šiandien tam reikalui turime apsčiai ir vietos versmių. Kaip Aigipte piramidos ir karalių karstai, taip Babilonijoj atsivėrė patys karalių rūmai ir šventnamių arkyvai. Dabar šios istorijos tūkstančiai metų atsiskleidė prieš mus kaip platus, plynas lau- kas ir beveik kasdien podangis (horizontas) vis dar plečiasi. Žvilgiui sie- kiant platyn, jis drauge eina taip pat ir gilyn. Čia mums kyla prieš akis ne tiktai istorijos grobai, bet kūnas ir kraujas, patsai gyvenimas. Mums prieš akis keliasi iš karsto tūkstančių metų senumo ir iki šiol dar net vi- sai nežinomos kultūros; iš palikusių valstybinių sutarčių ir oficijalinių val- stybinių metraščių mes pažįstame jų visą valstybės ir visuomenės gyvenimą; iš atrandamų įstatymų kodeksų ir gausingų teisės- dokumentų įžvelgiame tų laikų teisę ir papročius; gausingi maldų, himnų, ritualų, burtų tekstai supažindina mus su jų nepaprastai turtingu religiniu gyvenimu; o iš dau- gybės išlikusių privatinių laiškų ir privatinių sutarčių pamatome tų tautų netgi slėpiningiausius protavimus ir jausmus. Bet kas šias žinias padaro ypač vertingomis, tai jų reikš mė Senajam Į statymui tirti. Izraelio tauta stovi dideliame plačiame istorijos ir kultūros sąryšy, kuriame ji, ly- ginant su galingomis kultūringomis valstybėmis, sudaro tik mažą, nežymią dalelę. O dar prie to, izraelitų žemė savo padėtimi yra tiesiog pereinamoji šalis, kaip koks tiltas abiem nuolat su viena kita del pirmenos kovojančiom kultūrom—aigiptičių ir sumerų-akadų tautų kultūrom; ir Jeruza- lė iš tikrųjų yra priešakio Azijos „tautų vartai“ (Ez. 26, 2). Tuo būdu tat buvo neišvengiama, kad izraelitai iš ten apturėjo daugel kultūrinės įtakos. Kas iki šiol buvo laikoma esant Biblijos savitą lobį, dažnai pasirodė tai esant bendrai semitiškų pažiūrų.

Yra žinoma, kaip šios naujosios žinios atvedė atimt Senajam Įstaty- mui bet kurią savitą reikšmę apskritai ir ypač jo religiją pareikšt esant tik senesnės sumerų-akadų kultūros nuosėdą; tai buvo pradėta nuo pagarsė- jusių paskaitų apie Bibliją ir Babelį (1902—1903—1905) iki paskutinio taria- mai nulemiančio kirčio to paties semitiškos filologijos Nestoriaus Fr. De- litzsch'o nesenai išėjusiose jo knygose „Die grosse Tiuschung“ (1920 ir 1921). Prieš tai aš norėčiau parodyt, kaip esamosios medžiagos o b- jektyvus įvertinimas įgalina pareikšt priešingai; ir kaip tik šių dienų priešakio Azijos mokslo šviesoj pasirodo izraelitųreligijosvienatiškumas palyginant ją su kito- mis senojo orijento religijomis. Siam tikslui, ne taip kaip iki šiol buvo

*) Tai yra įžengiamoji viešoji habilitacijos paskaita Bonn'os universitete, kurią leisdamas atspausdint mūsų žurnale autorius dar papildė. Sulietuvinimą atliko redakcija. ed.

52 L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas

daroma kalbant šiuo klausimu!), aš norėčiau įvertint kaip tik empirinę pusę įrodydamas, jog Senajame Įstatyme su visu tuo bendrai se- mitišku pradu raida nuėjo kaip tik kitomis, skirtingomis nuo kitų kultūrų, netgi semitizmo dvasiai kaikuomet stačiai priešingo- misvėžėmis, ir jog kaiptik per tai susikūrė tasai izraeli- tų savitasis lobis, suteikęs jų tautai pasaulio istorinės reikšmės. Cia nieku būdu neteks neigti Senajame Įstatyme bet raidą nuo že- mesnio religinių pažiūrų laipsnio į augštesnį ir reliativai augščiausią laipsnį. Senojo Įstatymo žinovui tokia raida aiškiai stovi prieš akis. Aš atmetu tik vieną prielaidą: iki šiandien dažnai priimamą, rods, jau stipriai išjudintą ir naujų iškasenų daviniais pralenktą pažiūrą, būsią izraelitų religija, kaipo grynai stepų ir nomadų tautų religija, stovėjusi visai ant pirminio laipsnio.

1. Senasis Įstatymas savo pasaulio istorinę reikšm ęturi del savo Dievo idejos. O joje pirmiausia vėl del augščiausio dva- sios istorinio laimėjimo: aiškios monoteizmo išraiškos. Ži- noma, tenka palaikyti nuomonė, jog izraelitų tautos pradžioj taip pat ir ja- vizmas pirmoj eilėj yra buvęs tautinės minties nešėjas? Isto- rijos prityrimai ir padavimai iš tėvų, kaipo kurių Dievas Javė prisistatė netgi pačiam Mozei, šį Dievą tautai rodė pirmiausia kaipo savąjį Dievą. Javė išsirinko sau Izraelį ir pasirodė kaipo jo gelbėtojas ir priegloba; todel Javė pirmiausia galioja kaipo izraelitų tautos Dievas. Kas yra kiti dievai jų tau- toms, tas yra Javė Izraeliui (Teis. 11, 24). Sitokiu pirminiu nusistatymu, mano išmanymu, visai netenka stebėtis. Nes jaunai tautai buvo būtina, kad vieną kartą ji būtų tautiškai organizuota ir sutvirtinta. Tam reikėjo tautinio obalsio. Ir kas semitiškai galvoja, tas žino, ką tai reiškė Mozei sutelkt dvylikos giminių tautą po vieno Dievo vėliava, tas su- pranta milžinišką darbą, esantį Dt. 6,4 paskelbime: „Mūsų Dievas Javė yra vienintelis Javė, t. y. jis nesuskilęs į daugelį Ba alų sulig atskiromis gimi- nėmis, jis yra viena vienintelė viršijanti dievybė“). Bet šioji Dievo sąvoka kaip tiktai nuo pradžių juk buvo turėjus savo ypatingą struktūrą. Del savo vieningumo Javė nuo pradžių yra taip pat vienųvienas Dievas Izraeliui, šalinantis visas kitokias dievy- bes. Javė priešais savo tautą stovi laisvas ir nepriklausomas, kai jis laisvu susitarimu ant Sinajaus pasižada Izraeliui; ir, kaipo teisės bei dorovės Die- vas nuo pat pradžių, Javė tautiniame elemente turi kažką virštautiška, tendenciją universalųjį monoteizmą— Jis pralaužia nacijonalizmo sienas, vienatiškumas veda įsitikint jo

') Žiūr. K. Marti, Die Religion des Alten Testamentes unter den Religionen des vor- deren Orients, Tibingeu 1906.—E. Se I lin, Die altestamentliche Religion im Rahmen der anderen altorientalischen Beligionen, Leipzig 1908.—N. Peters, Die Religion des Alien Testumentes in ihrer Einzigartigkeit unter den Religionen des alten Orieuts (Esser'io Maus- bach'o redaguotame veikale „Religion, Christentum, Kirche“ I) Kėmpten, Kūsel.—A. Ber- tholet, Die Eigenart der altestamentlichen Religion, Tibingen 1913.—W ilh. Wolf Graf Baudissin: Zur Geschichte der altestamentlichen Religion in ihrer universaler Bedeutung, Zwei akademische Reden, Berlin 1914.—E. K 6ni g, Israels Religion nach ihrer Stellung in der Geistesgeschichte der Menschheit, Giitersloh 1919,

*) Žiūr. J. He hn, Die biblische und babylonische Gottesidee, Leipzig 1918, 271 p. ir t, 859; to paties Wege zum Monotheismus, Wūrzburg 1915, 21 p.

*) Ziūr J. Heh n, Gottesidee 186 p. j

L. Diirr: Izraelitų religijos vienatiškumas 53

vieningumu absoliutaus,universalaus, monoteizmo prasme!) Bet kaip tik ši raida nuo „Javė yra vienintelis Javė“ (Dt. 6,4) iki psalmininko arba Deuterojesajos „Tik tu vienas esi Augščiausias visoj žemėj“ (Ps. 83, 19; Jes. 43, 11; 44, 6, 8; 45, 5. 18, 22 ir t.), yra vienati ška. Nes šitokio žingsnio šiaipsemitų pasauly nie- kurnežengta.

Paskutiniais metais, rods, daug kalbėta apie bendrąjį senojo orijento monoteizmą, ir Senojo Įstatymo tikėjimas į Dievą taryta esant tik šio ben- drojo lobio nuosėda?). Nekalbant apie Aigipto eretiko karaliaus Amenofio IV (1375—1358) trumpą dirbtinio monoteizmo reiškinį, Babilonijoj tikrai žymu pradų į tokį monoteizmą. Tai yra, būtent, vadinamojo politiš- kojo-tautiškojo ir afektivaus monoteizmo lytys, kai kiekvieną kartą politikoj vadaujamojo miesto dievas galiojo kaip tikra - sis Dievas ir jam buvo prikergti visų kitų dievų atributai ir garbės titu- lai, tuo būdu, kad kai kuris valdovas ar kuri gadynė parodydavo tam die- vui ypatingos pamėgos, tai šitą mados dievybę ir pakeldavo augščiau kaip kitus dievus3). Taip antai, viename neobabiloniškame statulos užraše skai- tome tokį atsiliepimą į dievą Nebo (I R 35 Nr. 23. 12): „Kas ateity (gyvens, privalo pauot): dievu Nebo pasitikėk, kitu dievu nepasitikėk!“ Ypač dievo Marduko, Babelio miesto dievo, babiloniškojoj teologijoj kalbama apie „die- vybės pilnatį“. Jis apturi netgi didžiųjų dievų vardus, ir vienoj neobabilo- niškoj lentelėj jis tiesiog statomas priešais kitus įvairius dievus, šieji su juo identitikuojant (Br. Muz, 47409*). Šį tekstą dabar papildė viena lentelė iš Asuro, kurioj didžiausios Babilonijos panteono dievybės pastatomos tiesiog kaip Marduko emanacijos (jėgos5). Ten pasakyta:

Sin yra tavo dieviškumas; B el tavo kunigaikštiškumas;

Dagan tavo viešpatiškumas; Be I tavo karališka vertybė;

Adad tavo stiprybė; E a išmintingas, tavo ausis,

laikanti rašomąją nendrę; Nab u, tavo galia;

Tavo vadovystė Ninurta; tavo galybė Nergal,

Tavo širdies patarimas Nusku, tavo iškilnusis (sukallu);

Tavo teisėjo vertybė Šam aš, spindįs, kur.. keldina“ ir t. t.

Panašiai kaip Mardukas Babilone, vėliau panteono viršūnėj buvo pastaty- tas asyrų tautinis dievas Asuras ir paugštintas dievų viešpačiu. Galėtum'tikrai manyt, jog Babilone, jei, pav., Mardukas yra „omnia solus“, tai kiti dievai jau nebegalėjo turėt jokios egzistavimo racijos, jog tik vienas Mar- dukas turėjo būtlaikomas per Dievą. Tačiau šitokio išvedimoniekasnepadarė, nes taip darant ir bobiloniečio rašy- tojo mintis būtų visai nesuprasta, kaip teisingai pastebi J. H e h n'as“). Čia nenorima sakyt kitus dievus neturint vertės, bet tik norima įrodyt Marduko esybės pilnutinumas. Kiti dievai tuo būdu, rods, kiek tiek pasitraukia ša-

!) T. p. 277, 859 p; Wege 23 p.

"> Fr. Delitzsch, Babel und Bibei I Vortr. 45 ir t, 71 ir tt—-A.Jeremias, Monotheistische Striimungen innerhalb der babilonischen Religion, Leipzig 1904.—B. Baentsch, Altorientalischer und israelitischer Monoteismus, Tūbingen 1606.

*) Ziūr. J. Heh, Gottesidee 98 ps. ir t. Wege 9 p. ir t. T. p. 58 p. ir t.

*) Keilschriftexte aus Assur religiūsen Inhalts II Nr. 25 col. II, 8, žiūr. E. Ebeling, Onellen zur Kenntnis der babylonischen Religion I, Leipzig 1918 19 p.

5) Wege 10 p.

54 L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas

lin, bet niekur nekalbama apietikrąjį monoteizmą ir netginėtiktaiapie monolatrizmą.

J. Hehu'asir į tai atkreipia dėmesio!): Jei naujaisiais Babilonijos laikais su jos monoteistiškai skambančiomis maldomis būtų kuris žmogus atsikėlęs iš numirėlių ir paleidęs obalsį: „Vienas Mardukas tėra dievas, o ša- lia jo nėra kito dievo“, tai, gal būt, šitokia sėkla būtų kritus į derlingą dirvą. Bet tai ir labiausia nulemia jogšitokio žingsnio, kaipjis faktinai žengtas Biblijoj, tenai kaiptik nie- kasirnepadarė. Baudissin'as jaubendroj semitiš- koj galvosenoj nori rasti palinkimo į monoteizmą: analogiškai su giminių tvarka, kuomet giminės prieky statomas vienas vadas, tai galio- jąs ir vienas giminės, arba paskiau liaudies, dievas, rods ne vienintelis savo rūšimi, bet savo padėtimi; tuo būdu Senojo Įstatymo monoteizmas esąs tiktai augščiausias šiokio supratimo išplėtojimas*). Betgi čia kyla klausimas, kodeltiktaiizraelitai, o taip patir ne kitos semitų tautos pasekė šį tariamą bendrai semitišką palinkimą.

2. Sis nukrypimas nuo bendrai semitiškos galvo- senosirsenorijentiškosraidos yra dar didesnis ir netgijai stačiai priešingas tai Biblijoj suprantant Javękaipouniversalų Dievą. Paskiausiu laiku pirmoj eilėj Deličo kuo stipriausiai paskelbta šitokia semitų tautų aksijoma: „Nėra tau- tos be savojo dievo, bet taip pat nėra ir dievo be savos šalies“3). Ytin paskutinioji pažiūra šiose tautose taip giliai įsibrėžusi, jog tautą nugalėjus, kaip žinoma, tikėta esant nugalėtą ir jos dievą, kurio statulą nugalėtojai nusigabendavo kaipo trofeją į savo šalį. Todel randame ir Biblijoj prašy- mą, idant Javė sav o vardo dėliai neapleistų savo tautos (Ps. 83, 19, plg. Ez. 30, 22). Todel Biblijoj bijomasi pagonų pajuokos: „Ubi est deus e0- rum“ (Ps. 42, 4, 11; 115, 2), ir netgi stačiai manoma, jog svetimoj šaly rei- kią svetimiems dievams tarnaut (1 Sam. 26, 19) ir valgyt „nešvarią duoną“ (Hos. 9, 3; plg. Jos. 22, 19; Am. 7,17). Ir vis delto Senajame Įs- tatyme matome visaikitokios raidos. Nuo pat pradžių Die- vo sąvoka čia nukreipta siekt toliau, negu kiek eina tautosri- bos. Izraely kaipo visa veikianti priežastis tautinis Dievas Javė patampa viso pasaulio ir žmonijos visa veikiančia priežastim. Ir šį žingsnį padarė pirmieji ne pranašai; jau senai prieš juos seniausi javisto ir elohisto vers- smių raštai visiškai nukreipti į mintį, jog izraelitų tautos reikšmė yra vie- natiška del to, kad ją pašaukė Javė, visumos Dievas; ir šiai minčiai ja» panaudojami senesni čion eina Dievo pasakymai (Gen. 12, 3 ir paralelės, Gen. 49, 10). Mintį, jog Javė yra pasaulio viešpats, pranašai paėmė ir iš- plėtojo visu griežtumu; Javė jiems tiek maža surištas su Izraelio tauta, jog jis jai, šiai tautai, kaip tik pirmutinei pridėsiąs prie gerklės peilį (Am. 3, 2), nes jo akyse Izraelis nereiškia daugiau kaip kusitai arba kaip pilistinai ir aramėjai, kuriuos jis taip pat išvedė iš Kaftoro ar Kiro, kaip izraelitus iš Aigipto (Am. 9, 7). Suprantama, jog ir universalizmas palieka bestovįs ant tautinio pagrindo; laukiamoje universalinėje Dievo viešpatijoj Jeruzalė suda- ro sostinę; bet vis delto tai didingas ir platus kaip pasaulis yrapožvilgis, kai jau prieš Jesają ir Micha liaudyje skamba giesmė:

"po dipo o *) Zur Gerchichte der altestamentlichen Religion 19 p.

*) Die grosse Tauschung (1 Teil.) 39 p.

L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas 55

Paskutinėmis dienomis Javės namų kalnas

Stovės tvirtai pagrįstas „kaip augščiausias kalnų“. Jis iškils augščiau nekaip visos kalvos, Ir visi pagonys plaukte plauks prie jo. Ir tautų daugybė tuomet kils ir tars: Kelkimės ir lipkime į Javės kalną,

Ir į Jokūbo namų šventą namą,

Kad jis mus pamokytų apie jo kelius, Ir kad mes pažengtume jojo takais. Nes iš Siono išspindės šviesa,

Ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės (Jes. 2,2—4; Mich. 4,1 - 4).

Ir dabar taip pat čia vėl galime nurodyt į tai, jog šio universa- lizmo nesiranda šiaip nėvienoj fų laikų semitų tautoj. Jos daugiau paliko ištikimos augščiau pažymėtai aksijomai. Mardukas, Asuras, Nebo, nežiūrint viso galybės pilnatumo, nė vienas niekuomet ne- įgavo tokios reikšmės, kaip Javė. Rods, kalbėta ir net giedota iškilmingo- se liturgijose, ypač Naujų Metų dieną, jog Mardukas (vėliau Asuras), nu- galėjęs baisenybę Tiamatą, apturėjo pasaulio viešpatavimą ir sujungė savy visų dievų galybę (Pasaulio kūrimo epo IV ir VII lentelė); tačiau šią galy- bę jis pareiškia tik Babilonijai, ir niekur nėra nė mažiausios aliuzijos, jog jam tarnaus taip pat ir kitos tautos; o kad Marduką kuomet pripažins v i- sos tautos, tai šitokios vilties nėra nė kibirkšties. Jau E. Sellin' as) ir N. Peters?) galėjo nustatyt, jog „niekur senovėje šiaip tauta ne- turėjo minties, kad jos dievas užkariaus pasaulį“; tokioms vietoms kaip Jes. 2, 2 ir t. (Mi. 4,1 ir t.t) visa senorijentalinė medžiaga neteikia jokios paralelės. Tik vieno Izraelio Dievas yra pasaulio Die- vas, jotautos Išganytojas yra pasaulio Išganytojas. Jei paskiausiu laiku Deličas didžiausio susijudinimo žodžiais eina prieš tai:), kad Javė neteisingai buvo iškeltas iš tautinių ribų, jei jis Javės pa- statymą lygiame augšty su Dievu pareiškia kaipo „didelį Izraelio apsigavi- mą“ (72p.) ir „kaipo stačiai nesuprantamą žmonijos apsigavimą apskritai“ (7lp.) ir šiuo atžvilgiu nurodo į tai, jog „sumerų-babiloniečių tautos iš dalies iškilnūs dievų paveikslai dar daugiau galėjo pareikšt pretensijos i š- riedėtį augštesnį Dievo sąvokos laipsnį“ (74 p.), tai jis turi mums pir- miausia išaiškint, kodel Biblijoj tokia raida ėjo, o čia ne. Jau J. Wellhau- sen'as turėjo sutikt, jog jis negalįs duot jokio patenkinamo atsako klausimui, kodel, pav., ne Moabo Kamos patapo teisybės Dievas ir dan- gaus bei žemės Leidėjas (suprantama, Biblijos prasme) *). Ir jei šis Javės paskelbimas pasaulio Dievu net nebūtų buvęs kas kita, kaip tiktai perdė- to, specijaliai Senojo Įstatymo pranašų „nacijonalizmo“ išsigimimas (83 p.), tai vis delto dar liktų jų nuopelnas, jog jie atrado šiąją vieno universalaus Dievo mintį, kuriąjie turėjo turėtpirmiau negu padarė Javės identifikacija su juo.

') Die altestamentliche Religion im Rahmen etc. 44 p.

*) Die Religion des A. T. 767p.?

3) Grosse Tauschung (1 Teil) 70 p

*) Die Kultur des Gegenwart I (1906) 15 p; plg. E. Kėnig, Die sogenannte Volksrelį- gion Isael r eine iragwūrdigste Grosse der altestamentlicheu 1heologie, Gūtersloh 1921, 21 p.

56 L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas |

3.Prie to, Izraelio Dievas savotautosatžvigiu nuo pat pradžiųužėmėkitokią poziciją, negu kitų semitų tautų dievybės. Babilonijoj, ir apskritai priešakio Azijoj, dievybės artimiausiai su- augusios su savo tikinčiaisiais, nes jos gimusios iš liaudies. Savo esme jos yra sudievinimas gamtos gyvenimo, arti kurio stovėjo liaudis. Ypatingai babiloniškoji religija, kaip vykusiai pažymėjo J. Heh - n'as, yra pasaulėžiūra, gamtos stebėjimas, mokslas!) Tuo tar- pu Javė nuo pradžių priešais savo tautą stoja kaip laisva, nepriklau- soma asmnybė. Jis nebe kosmologijos ar filosofijos mokslas ar produktas, bet istoriškas pergyvenimas. Todel ir santykiai Izraelio su juo nebe gam tiški, kaip kitų, bet „Sandaros“ išdavinys. 1Z- raelioreligijayratikėjimas. Mardukas, Rė', Zeusas ar Mar- sas nereikalauja tikėjimo, kaipo laisvai norimo pasitikimo įsitikinimo, nes juk šie dievai yra regimi (gamtos galybėse), su jais suaugama, jie turi- ma pagal gamtą (naturgemūss). Kitaip Izraely. „Abraomas (jau) tikė- jo Dievą, irtai jam palaikyta teisumu“ (Rom.4,3). Vien iš šio savotiško pa- grindinio santykio Izraelio su Jave, mano išmanymu, išaiškinamas taip pat semitų pasauly vienatiškas reiškinys, jog Izraelio tauta nuolat stengėsi nutoltnuo savo Dievo. Kur kitur to nerandame. Atkritimo nuo dievų tikra prasme tenai nerandame; toms tautoms šitai net neateina galvon, nes juk jų dievai turima prie savęs. Tik vienas Izraelis, kaip sako pranašai, skuba nuo savo Dievo. Šis rei- škinys pirmąjį laiką izraelitų buvimo Kanaane dar būtų suprantamas iš to, jog liaudis tikėjo turinti pirmiausia garbint vietinį šalies dievą kaipo laukų dovanų teikėją, ir todel randame ją turėjus didelio palinkimo į Ba'alus?); bet vėlesnį perijodą šitokio aiškinimo nė mažiausia nepakanka. Nuolati nio atkritimo pagrindas čia yra daugiau tai, jog grynas dorinis javizmas nebuvo iš liaudies instinktų ir nuotaikų išaugęs augmuo, bet jog jis buvo iš kur kitur jai įdiegtas. Nes jei netaip, tai Izraelis būtų lygiai taip pat tvir- tai laikęsis, kaip tai darė Marduko arba Rė'o garbintojai *).

4. Galima būtų nurodyt dar daugiau tokių reiškinių, kurie taip pat nukrypsta nuo semitizmo. Taip antai, paveiksluoto kulto trūku- mas, arba įsakymas Javę garbint be paveikslų; šitas reiškinys pagrįstas vienatiškai supratus Javę, kuris nebuvo reikalingas jokiu paveik- slu nusitraukt iš augštybės ir nereikalingas saugot nuo pavojaus, naivu S€- nųjų galvojimu, susiskaldyt į daugelį dievybių *). Čia nieko negalėjo pa- keist taip pat ir naujausi vien tiktai kombinacijomis bei nevalijančiomis tekstą korektūromis paremti H. Gressmann'o bandymai Sandoros skry- noj įrodyt buvus Javės paveikslą“). Prie čia ypač pažymėtina, bet k u- rios moteriškos dievybėstrūkumas Senojo Įstaty- moreligijoj. Kur tik žvilgtelsime semitų pasauly, visur priešais vy- rišką dievybę stovi moteriškos dievybės paveikslas. Istara Babilone gar-

1) Gottesidee 272 p.

* Delitzsch, Grosse Tiuschung 46 p. i R

3) Plg. H. Winckler, Religionsgeschichtlicher und geschichtlicher Orient, Leipzig 1106, 21; — N. Peters, Die Religion des A. T. etc. 678. - E. Būnig, Die sogenanate Volksreligion etc. 46 p.

* Plg. J. Heh, Wege 21 p. Ę

5) Die Lade Jahvės und das Allerheiligste des salomonischen Tempels, Berlin — Stutt- gart-Leipzig 1920, 23 ir t. t.

L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas 57

binama pirmoj eilėj, taip pat Kanaane Ašeros, arba Aštoret'os kultas toli pralenkęs Baalų "kultą. Izraely, atvirkščiai, trūkstabet kokio Ja- vėslytinės diferencijacijossimptomo. Į šį tikslą nukreipti Gresmano bandymai — įrodyt Biblijoj moterišką elementą, kokią Ašerą arba Anatjahu (t.p. 44,65) — tekstuose neturi atramos. Teisingai pastebė- ta jau iš kito šono, jog hebrajų kalba net neturi žodžio dievybei išreikšt !). Jei Deličas dabar kaip tik apgailestauta trūkumą moteriškos dievybės del poetiško žavėjimo, kurio mums daro tariamai „hebrajų pranašų perdėm prakeiktas kanaanitų kultas, kuriame dievas Baalas... ir išganytinga deivė Ašera buvo garbinami ir maldaujami kiekvienoj augštumoj ir po kiekvienu vęšiai žaliuojančiu pavėsingu medžiu“ (80p.), tai 20-me šimtmety tokia jo dievybės supratimo sąvoka mums nepriimtina.

5. Aš labai gerai žinau, jog visi šie bruožai, kuriuos mes iki šiol atsirėmę mūsų šių dienų žiniomis apie semitų religiją, suminėjome kaipo siekiančius toliau negu paprasta senorijentalinė ben- dradvasia, dažnai sakomi yra buvę tiktai pranašųpamokslų produktas. Tai pranašai esą atvedę į šias augštybes Senojo Įstatymo Die- vo supratimą, jie esą dorinio, universalaus monoteizmo pagrindėjai. Teisin- ga, jog Izraelis, kuo jis yra patapęs, vyriausiai patapo per savo pranašus. Jie pirmiausia nepermaldaujamai griežtai pasistatė už monoteizmą ir atmetė visokį kompromisą su Baalais. Toliau, religijos centre jie pastatė Javės reikalavimų dorinį rimtumą (1 Sam. 15,26; Am. 4,415,21tt4,14,15; Jės. 1, 16-17; Jer. 7,8tt; Mich. 6,8; Ps.51,18t.). Pagaliau, jie be atodairos per- kirto vienašališką tautišką Javės supratimą (Am.9.7.). Bet tuo jie nesu- kūrėnieko principingai nauja. Augščiau mes vis pabrėžėme, kaip šie ypatingi bruožai nuo pradžių buvo įdiegti Javės esmėj. Nauja tėra energija ir konsekvencija, su kuria jie šias tiesas pastatė Izraeliui kai- po normas. Bet netgi prileidus, kad visa to kūrėjai yra buvę pranašai, tai tuo problema tiktai nukeliama: tada reikia šiuos vyrus pačius išaiškint. Nes kaip tik mūsų šių dienų žinios apie senąjį semitų orijentą viena aiškiai rodo: tokios dvasios ir pajėgos vyrų, kaip didieji Iz- raelio pranašai, veltui ieškosime neizraelitiškose religijose. Taip pat ir jie yra vienatiškasrieškinys >). Oticijalinių orakulių kunigų, rods, netrūksta ypač Babilonijoj, kame viskas buvo nukreipta ateičiai tirti, kame didžiausia daugybė žyniavimo tekstų mums paliudija buvus labai iš- plėtotą orakulių techniką; bet didieji pranašai kaip tik atmeta šitokį profesi- nį savo pašaukimo supratimą. Jiežyra Dievo palieptieji,;.turintieji atstovaut Javės teisėms tautoj ir prie jos dvasinių ir politinių vadovų. Taip pat ir naujesni bandymai, prie kurių 'paskiausiu laiku prisidėta ir iš medicinos šono *) — šių dvasios vyrų pasirodymą išaiškint tiktai priešakinės Azijos

EB i Ziūr. A. Bertholet, Die Eigenart der israelitischen Religion 28 p. Sulietuvintojas šioj vietoj nori dar pridurti, jog moncteistiškojo Javės tikėjimo kovą su moteriškomis dievybėmis Palestinoj istoriškaijišdėsto E. Pi1'as savame licencijat darbe, kurio tėra išėjusi pirmoji dalis Die weiblichea Gottheiten Kanaans. Eine archžologische Studie,,Zeitschrif des Deutschen Palds- tin a-Vereins. (1924) 129—168 pp. 2) Ziūr. ypatingai E. Sellin, Der altestamentliche Prophetismus (Leipzig 1912): es Aliorientalische und alttestamentliche Ofienbarung 195 p. — J. He h n, Gottesi- ee p. 4 sedes Jacobi, Die Ekstase der alttestamentlichen Propheten, Miinchen Wiesba- en P

58 L, Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas

ekstatikų pavidalu — jų neišaiškina. Nes pranašai meta nuo savęs šalin ben- drumą su šiais fantastiškais vizijonieriais. Jie žino save esą Dievo tarny- boj iš ypatingo pašaukimo. Bet jų jėga eina kaip tik iš to religinio įtempimo, kuris buvo duotas su izraelitų religijos savotiškumu ir kurio kitur trūko gamtiškam religijos charakteriu. Paskutinis išaiškini- masirčiapaliekavėl vienatiška religinė Izraelio pozicija.

Šis vienatiškumas pabrėžti turi palikt taip pat ir mūsų ateities užda- vinys. Aš tyčiomis dėjau svarbos laikydamasis empirinės medžia- gos įrodyt, kaip Senojo Įstatymo svarbiausi momentai yra vienatiški imant juos bendrai semitiškoj aplinkumoj (milieu) ir matuojami visuotinomis | bendrai semitiškomis „aksijomomis“. Jau ir pradžioj buvo pastebėta, jog mums neseka neigt raidos. Nes visada pasirodys: juo viso semitų pasau- lio plačioji lyguma skleisis prieš mus atviriau ir aiškiau, juo mes giliau įsi- braujame į jų galvojimą ir jautimą ir juo daugiau aiškėja, jog ir Senasis Įstatymas klauso semitiškų galvojimo ir raidos dėsnių, ir netgi juo dau- giau jame atsitaiko semitiškumo ir, gal būt, per didelio semitiškumo, tai tuo aiškiau ir šviesiau išsiskiria nuo bendrojo podangio tosios Senojo Įstatymo vienišos augštumos kaipo žmonijos dva- sios istorijos brangiausias lobis !). |

aaaaaooo

* Ziūr. taippat H. Gunk el, Ausgenžūlte Psalmen 1917, 156p. ir H. Gressmann Die Aufgabe der alttestamentlichen Forechung, Zeitschrift fūr alttestamentliche Wissenschaft, N. F. I (1924), 10 p. (yra ir atskiras atspaudas: Giessen, Topelmann).

Gorban., (Mk. 7, II; Mt. 15, 5).

Parašė Prof. Vyskupas J. Skvireckas, Kaunas.

Žodžiu g orban Senajame Testamente žydai vadindavo visokias au- kas Dievui. Tas žodis sutinkamas vieną kartą ir Naujame Testamente. Morkaus evangelijoje greta jo graikiško vertimo Švpow, dovana; lygiagre- čioje Mato evangelijos vietoje yra tik graikiškas vertimas Gwpov. Jis čia mi- nimas štai kokioje aplinkybėje. Žydų mokytojai darė Išganytojui priekaištų, kam jo mokytiniai pirm pradėdami valgyti nesiplauną rankų ir taip peržen- gią žydų įprotį, paremtą senu vyresniųjų padavimu. Jėzus, neišsitardamas del skundžiamųjų pasielgimo, pats ima kaltinti žydų mokytojus, kam jie savo padavimais niekais verčia paties Dievo įsakymus, ir nurodo vieną pa- vyzdį. Jis sako: „Jūs gražiai mokate niekais paversti Dievo įsakymą, kad palaikytumėt savo padavimą. Juk Mozė pasakė: Gerbk savo tėvą ir savo motiną. Ir: kas keiktų tėvą, ar motiną, mirte tenumiršta“. O jūs sakote: Jei kas tartų tėvui, ar motinai: xogidūv, 0 Est dupow, 0 šūy šuoD Guekntijs —gorban (tai yra dovana) tebūna visa, kuo tu galėtumei iš manęs pasinau- doti, — tuomet jūs leidžiate jam daugiaus nieko nebedaryti savo tėvui, ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį savo padavimu, kurio jūs mokinate. Ir pridūrė: Tolygių dalykų jūs daug darote“ (Mk. 7, 9—13).—Taigi čia Išga- nytojas ima tokį atsitikimą, kad pasenęs tėvas, ar motina nori gauti pašal- pos iš savo sūnaus. Dievo įsakymas: Gerbk save tėvą ir savo motiną, reikalauja, kad sūnus tokios pašalpos duotų, ir jei jis, turėdamas iš ko duoti, atsisakytų, įsakymas jam skiria net mirties bausmę. Bet sūnui, pasinaudo- jant padavimu, gana buvo pasakyti: x05334, 0 šeww Gopov, 8 žė ėz ėuoD GeeknTijs, Ir jis darėsi laisvas nuo pareigos sušelpti savo tėvą ar motiną.

Tam graikiškojo evangelijos teksto sakiniui, kuris prasideda žodžiu gorban, atatinkamų išsireiškimų randame žydų talmude (pvd. traktate Neda- rim 8, 7). Palyginimui imkime dvi apžadų formuli: gonam še'ani neheneh lakh ir gonam še'atthah neheneh li. Tiesa, čia sakiniai prasideda žodžiu „gonam“ ne „gorban“, kurį skaitome Morkaus evangelijoje. Bet tame pat traktate (1, 2) randame pasakyta: jei vienas sakytų kitam gonam, gonah ar gonas, tai turėtų tiek pat vertės, kaip ir gorban, nes tai yra tik kitoks iš- kreiptas to paties žodžio tarimas. Toliau dar paaiškinta, kad apžadas, pada- rytas tariant žodį gonam, yra lygus apžadui paremtam žodžiui gorban.

Ką gi tai reiškia tiedvi anksčiau paminėti žydų apžadų formuli? Ogi viena reiškia: dovana tebūnie visa, kuo aš iš tavęs galėčiau pasinaudoti; o kita: dovana tebūnie visa, kuo tu iš manęs galėtumei pasinaudoti. Taigi, pirmoji yra atsisakymo apžadas, iškilmingas apsiėmimas neimti sau nieko iš to, kuriam ji sakoma; o antroji visai ta pati, ką ir evangelijoje Kristaus cituojama: gorban (tai yra dovana) tebūna visa, kuo tu galėtumei iš manęs pasinaudoti.

Dabar kyla klausimas, ar kas, ištaręs apie ką nors žodį gorban, pri- valėjo laikytis savo taip padaryto apžado. Atsakymą randame tame pat ta|-

60 J. Skvireckas: Rorban

mudo traktate, kuriame tokių pat ir panašių apžadų formulių yra paminėta gana daug. Jos visos buvo laikomos labai svarbiomis, net svarbesnėmis už priesaiką. Tai aišku iš šio ten skaitomo palyginimo: „Jei kas sakytų Gonam, jei aš statyčiau padangtę, jei aš imčiau šventadienį gėlių pluoštelį, jei aš užsidėčiau ant savęs maldos dirželius, tai tokiam uždrausta statyti padangtę, imti gėles ir t. t, nes jis yra ištaręs apžado žodį gonam. Bet jei jis būtų pasakęs priesaikos žodį (pvd., š*bu'ah), tai jam valia tie dalykai daryti, nes niekam neleista prisiekti, kad jis peržengsiąs įsakymus (tokia prie- saika būtų niekinga).

Todel jei sūnus, nenorėdamas sušelpti tėvo būtų tik prisiekęs, kad jis jam neduosiąs pašalpos ir ištaręs žodį š*bu'ah (graikiškai 62x0<) vietoje gor- ban (yr čdpov), jo priesaika būtų buvusi niekinga, nes priešinga ketvirtajam Dievo įsakymui, ir anaiptol neduotų jam galimybės pasiliuosuoti nuo pa- reigų sušelpti tėvą. Bet apžadas gorban buvo padarytas galingesnis ir už Dievo įsakymą.

Ar sūnus, atsisakęs sušelpti tėvą ir pavadinęs jo prašomąjį dalyką gorban'u, bent privalėjo tą dalyką paaukoti Dievui? Taip reiktų manyti, ži- nant, kad Senajame Tastamente žodžiu gorban buvo vadinama aukos Die- vui. Tačiau taip iš tikrųjų nebuvo. Jau vien ta aplinkybė, kad gorban'o apžadu buvo galima lygiai atsisakyti kam ką nors duoti, kaip ir ką nors iš kito imti, parodo, kad čia tikros aukos Dievui visai neturima galvoje. Dar

apsižadėtų bet kokiuo aukuro ryku, tai, nors jis nebus paminėjęs žodžio gorban, tačiau bus pasižadėjęs gorban'u“. Čia ir kalbos nebegali būti apie darymą aukos Dievui iš apžadu apimto dalyko; yra gi tik nurodymas, kaip labai jis neleistinas, ar tai pačiam apsižadančiam, ar tai kam kitam, nuo ku- rio dalykas norima apsaugoti. Pagaliau galima rasti pas žydų mokytojus aiškiai pasakyta, kad gorban apžaduose yra visai lygus keąorban, t. y. kaip gorban (R. Jehuda). Todel atsisakančio duoti pašalpos tėvui sūnaus apžadas galėjo būti išreikštas ir šiaip: kaip dovana tebūnie visa, kuo tu galėtumei iš manęs pasinaudoti.

Reikia dar paminėti, kad žydų tarpe, matyti, gana dažnai buvo naudo- jamasi gorban'o apžadu ir kad juo atsisakęs ką nors duoti ar imti kai kada pats jausdavosi perdaug suvaržytas. Ir rasi nevienas nedėkingas sūnus, atstūmęs nuo savęs pašalpos prašančius gimdytojus, gailėdavosi savo ap- žado ir norėdavo nuo jo pasiliuosuoti. Taip bent leidžia manyti traktato Nedarim 3, 1 posakis, kad mokytojai paskelbę daug apžadų neturinčiais vertės, kaip tai paraginimo apžadus, hiperbolinius, klaida paremtus apžadus ir panašius.

Be to, tų pat mokytojų buvo rastas kelias atimti iš padarytojo apžado jo rišančią galią, padėti atimti atgal padarytąjį apžadą, įrodant Thoros (įsta- tymo) tekstais tokio atsiėmimo teisingumą, ir leisti apžadu surištajam ištarti pasiliuosavimo žodžius: „Jei aš būčiau žinojęs, kaip taip galėtų būti, tai aš apžado nebūčiau daręs“ (N*d. 0, 4. R. Meir. apie 150 m.).

Bet ir patys apžadą padariusieji galėjo rasti būdą io veikimą sušvel- ninti taip sakant, jį aplenkti. Anot N*d. 4, 7, 8, padaręs apžadą nieko ne-

J. Skvireckas: Gorban 61

duoti galėjo nueiti pas krautuvininką, pasisakyti jam savo apžadą ir prašyti patarimo; krautuvininkas galėjo nuo savęs duoti apžadu nuskriaustajam, kas reikėjo, o užmokesnį už duotas prekes paimti nuo apžadą padariusiojo.

Bet ar tie pasiliuosavimo keliai nuo apžado gąorban jau buvo priimti ir vartojami Kristaus laikais? Jei taip, tai parizėjai, be abejo, būtų juos Išga- nytojui priminę. O rasi tik Jėzui nurodžius apžado gorban neteisingumą, žydų mokytojai pradėjo ieškoti uoliau kelių pasiliuosuoti nuo taip nepato- gaus savo vyresniųjų padavimo,

anaaaoaou

Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj. Dantės 600 metų mirties sukaktuves palydint.

Parašė Prof. Dr. Pr. Kampers, Breslau*).

Bokačijas pasakoja, kad kai Dantė rimtai ir didingai žengdavo Vero- nos gatvėmis, tai moters, tur būt, baimingai besi žvalgydamos, šnabždėdavęsi, kad jo veide pragaras palikęs savo žymių. Gal būt, kad tie, kurie taip šnekė- davo, taip pat ir tikėjo, jog demonų galybės turi klausyt to, kuris nepa- kenkiamas perėjo visus septynetą pragaro ratų. Ir iš tikrųjų, platesni sluo- gsniai, ir netgi toki, kuriuos reikėtų laikyt buvus šviesesniais, laikė Dantę per nekromantą ir jau tik už vienerių metų prieš jo mirtį.

Dvejetas notariškų aktų, padarytų 1320 m. vasario 9 ir rugsėjo 11 d. Avignone, teikia žinių apie tas smarkias priešingybes, kurios taip sujudino Jono XXII pontifikatą. Augštutinėj Italijoj kurijos pastangoms griežtai pa- sipriešino Matas Viscontis, del ko užsirūstinęs popiežius atskyrė jį nuo Bažnyčios. Tada Viskontis prietaringomis priemonėmis, į kurias tuomet ti- kėjo ir pačios augščiausios asmenybės, stengėsi pašalinti popiežių iš kelio. Ir Viskontis tikėjo, jog jei nekenčiamo asmens minijatiuriškus paveikslus apleist nuodingomis dujomis, tai šituo būdu pakenkiama ir pačiam tam, nors toli esamam, asmeniui. Tačiau pasamdytas „žynys“ Baltras Canholati's iš- duoda šitą jo sumanymą. Tuojau nuskiriama kardinolų komisija šiam pa- sikėsinimui ištirti, o Canholatis teikia komisijai savų parodymų. Sugrįžęs į Milaną jis areštuojamas. Tada šį sumanymą imasi vykdyt jaunesnysis Mato Viskončio sūnus, Galeazzo. Ir jis norėtų pasinaudot kalėjiman už- daryto žynio menu. Jis apie 1320 m. vidurį parsikviesdina jį į Piacenzą ir jam įkalbinėja — apie tai pasakoja antrasis dokumentas. Bet šis prašo duot jam laiko apsisvarstyt. (Galeazzo nori, kad apsvarstymas išeitų jo naudai ir priduria: „Žinok, jog šiuo reikalu aš parsikviesdinau magistrą Dantę Alighierį iš Florencijos“. Į tai Baltras pareiškia, jog jis visai sutin- kąs, jei šis (Dantė) atliks tai, ko Galeazzo nori. Bet Viskontis mano, jog del tam tikrų priežaščių nepatogu, kad Dantė čia pridėtų savo ranką!).

Šie to meto kultūros istorijai labai charakteringi dokumentai aiškiai ro- do, jog anuomet Italijoj būta žmonių, kurie tikėjo reikiant Dantę, jau ne- užilgo prieš jo mirtį, surišt su prietaringais pasikėsinimais prieš popiežių. Apie „Komediją“ jau tuomet tai šis tai tas patylomis šnabždėtasi. Žinota,

*) Šios studijos autorius yra ar tik ne vienintelis šių dienų istorininkas, kuris savo veikaluose kartkartėmis užkliudo religijos istorijos problemas ir naujųjų laikų istorijoj. Ir Dantės 600 metų mirties sukaktuvėmis (1921 m.) jo Bžkšminos studijos yra vienintėlės šiuo atžvilgiu visoj toj neaprėpiamoj Dantę minėjusios literatūros daugybėj. Vieną tokią religijos istorijos medžiagos kupiną studiją, autoriui maloniai leidžiant, čia ir patiekiame mūsų skaitytojams, norėdami, kad ir „Soter“ neliktų nebylys kalbamomis sukaktuvėmis, nors jam tenka išeit jau šioms sukaktuvėms praėjus. Sulietuvinimą atliko redakcija, pri- dėdama dar kai kur ir literatūros pastabų. Red. ka L E

') Aktus pirmutinis aprašė G. J orio, Una nuova notizia sulla vita di Dante. Ri- vista Abruzzese 1895. fasc. VII—VIII, 353 ——58 p. Histor. Jahbuch'e) (XVIII, 1897,72 ir t.) apie šiuos dokumentus kalbėjo H. Grau ert'as (Neue Dante-Forschungen) ir ten pat juos paskelbė P. K. Eubel'is (Vom Zauberunwesen anfangs des 14. Jahrh.).

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 63

kad vadas kelionės po aną pasaulį buvo Vergilius, tasai pats Vergilius, kurį visi viduramžiai laikė per žynį. Vienas ir kitas, kuris sekdanias savo gadynės palinkimą buvo skaitęs bet kurį viduramžių vizijinės literatūros produktą, galėjo tikrai tikėt, jog aplink Dantę iš tikrųjų buvo spingsoję pragaro žiburiai, jog jį apšvietė dangaus spinduliai, ir jog todel jam yra duota didesnė, kaip žemiška, galybė. Juk vėliau ir Petrarka buvo nukaltin- tas kaipo esąs toks žynys, apie ką jis karčiai atsiliepia. Ar. Dantė žinojo apie šias kvailybes? Mes apie tai nieko nežinome. Tiek tegalime nustatyt, jog jo buvo giliai įžvelgta į kabbalistikos slaptingą mokslą, su kuriuo buvo rišami tamsūs prietarai ir iš kurio jie tikrai čiulpė sau maisto. Ši kabbala, gal būt, jam bus ištarpininkavusi ir tuos gnostiškus paveikslus, kurių vaizdavimų mes pakartotinai užtinkame jo „Komedijoj“. Kalbant čia apie Dantės santykius su abiem religinėm sistemom — gnosim ir kabbala— visai nebus liečiama jų prietaringos karikatūros.

Tiktai paskutiniais dešimtmečiais filologijos ir religijos istorijos tyrinėji- mas paskleidė naujos šviesos apie gnosies ir kabbalos esmę bei turinį. Dabar mes žinome, jog abi sistemos yra labai komplikuoti pabūklai. At- skirų atvejų tyrimai dar toli gražu nepabaigti ir — kas mums čia svarbu —dar nenustatyta pakankamai aiškiai labai svyruojančios „gnosies“ sąvokos santykis žemyn — su senovės misterijomis, ir augštyn—su žydų kabbala. Tačiau šiandien mes vis delto jau galime iš abiejų sistemų paimt grupę paveikslų, kurie, kaip rodos, bus davę spalvų pasaulinės Dantės poemos scenerijai ir vadaujamiems asmenims nupiešti').

Kaip suprasti pokrikščionybės laikų gnosį, mums apreiškia Hipolito pranešamas himnas, buvęs žinomas vėlybesnės naasėnų sektos sekėjų, kuris tačiau „yra aiškiai senesnis kaip jo aplinkuma“. Cia patsai Kristus nurodo savo pasiuntinybės tikslą. Pagal tai, gnosis čia tariama esant „šventojo kelio slaptybių“ žinojimas; tai yra žinojimas to kelio, kuris nuo kreatūriško elemento nuveda į augščiausią Dievą; toliau, žinojimas tuo tikslu reikiamų perkeliaut ajonų (amžinybės amžių) ir sakramentų, įgalinančių šiai kelionei atlikt (Anz 9). Gnostiškoji sistemos viršūnė tai augščiausias, nepažintas ir nežinomas Dievas, kurio“ esmė yra šviesa. Prie jo šalies statoma „motina“, Sofija (išmintis). ž

Tomo aktų gnostiškoj pašvenčiamoj maldoj Sventoji Dvasia šaukiama kaipo „gailestinga motina“, kaipo pana namų motina, kurios ramy- bės vieta yra aštuntuose namuose“. Ši aštuonybėje gyvenanti Sofija yra

!) Apačioj minimos Lamb ert'o knygos, papildančios ir paremiančios iš kabbalos atžvil- gio mano senesniąją hipotezę apie gnosies įtaką Dantei (Dante und die Renaissance, Internati- onale Wochenschrilt 1910 m. spalių m.), pakišo man mintį praplatint mano pirmesnius išprota- vimus sunaudojant daugel tvirtų naujųjų tyrinėjimų dsvinių ir surišt sa Lamberto iškeltais faktais. Uždaro genetiško tos minčių eilės išdėstymo nuo Babilonijos iki mūsiškio florentiečio aš nenorė- jau ir negalėjau patiekt del esamo mokslo aparato spragotumo. Gnosiai aš ypatingai naudo- jausi veikalai: W. Anz, Zur Frage nach dem Ursprung des Gnosticismus, Leipzig 1897; W. Bousset, Hauptprobleme der Gnosis, Gūttingen 1907. Daugėl nurodymų taip į kabbalą kaip ir į gnosį aš randu religijos istorijos medžiagos per kupinose R. Eislerio knygose: Weltenmantel und Himmelszelt, Mūnchen 1910. Kabbalai aš ypatingai sunaudoja mano many- mu pažymingus išprotavimus F. A. La mbert'o studijoj: Dantes Matelda und Beatrice, Miin- chen 1913. — Sulietuvintojas prideda, jog apie gnosticizmą dabar yra išėjęs dar proi. J. P. Stelfes'o veikalas: Das Wesen des Gnosticizmus und sein Verhiltnis zam katholischen Dogma (Forschungen zur christliehen Literatur- und Dogmėngeschichte hersgb. von A.Ehrhard und J. P. Kirsch XIV, 4) Paderborn 1922. kuriame surašyta ir dang literatūros (apie 200

antraščių) kalbamuoju klausimu.

64 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboje

motina septyneto archontų, kurių viešpatijas reikia suprast esant po „apa- čia viršutinio pasaulio esamuose septyneriuose namuose“. „Kaipo gailestin- goji žmonių motina, Šventoji Dvasia, kuri tai identifikuojama su Sofija, tai muo jos skiriama, teikia džiaugsmo ir ramybės tiems, kurie su jąja susiri- šę. Tai yra Sofijos vestuvių puota“ (Anz 37) Tie archontai tai yra pla- netų kunigaikščiai, pusiau dieviškos, pusiau demoniškos būtybės. Kaipo pla- netų kunigaikščiai, jie, pagal astrališką iš Babilonijos einantį galvojimą, yra pa- saulio valdytojai, ir išsivadavimas nuo jų gnosyje pasirodo kaip atpirkimas iš planetinių likimo galybių prievartos.

Mitas apie žmogaus leidimą pasakoja, kad žmonės, arba bent kai kurie, nuo pradžių nešiojasi savy augštesnį, iš šviesos pasaulio kylantį elemen- tą, kuris juos įgalina pakilt per septynetą pasaulių į viršutinį pasaulį, nežinomo tėvo ir dangiškos motinos pasaulį. Savo misterijose gnostikai mokė mistus — į misterijas pašvęstinus — pirmiausia to, kaip jų siela po mirties galinti pakilt per septyneto archontų pasaulį (Bousset 321). Siela turi peržengt pro septynetą durų, ir kiekvienose duryse vienas archontas kliudo praeit iki nepasakoma tam tikra formulė. Viršuj paskutinio liepsnojančio praėjimo vieš- patauja malonė. Kai siela praeina pro visas duris, tai ji turi teisės dalyvaut ves- tuvių puotoj. Ši sielos kelionė tai yra esmingas gnostiško mokslo bruožas.

Tokią sielos kelionę per septyneto planetų viešpatijas, pasak Celsaus, žinojo ir Mitros misterijos. Tai yra tikras įrodymas, jog šiųjų tarpininka- vimu tie del savo astrališko charakterio babiloniški elementai pasiekė gnosį. Taigi dabar reikšminga matyt, jog šis Celsus sumini septynvartes kopė- čias, kurių kiekvieni vartai vis iš kitokio metalo: švininiai, cininiai, nauginiai, geležiniai, maišyto metalo, sidabriniai ir auksiniai '). Taip pat ir šis palyginimas vėl rodo į Babiloniją. Būtent, gaunama faktas, jog augštai iškilęs Babelio bokštas su savo septyneta sluogsnių, kurių kiekvienas buvo pašvęstas vie- nai planetinei dievybei, toks kaip jį aprašo Herodotas (I, 178—187), gno- siai patapo sielos apvalomosios kelionės apčiuopiamas paveikslas. Taip pat ir šiame sepyneto planetų bokšte sluogsniai skiriasi metalų spalvomis. Septyneto zonų šventnamį sumini Gudea savo šventnamių statyboj Lage, „kurių pasiekimas iki Ningirsu smaigalio nulemia gerą klotį“. Nebukadne- zaras pastatydino Nabu'i septyneto laiptų bokštą Borsipoje, kurio likučių dar ir šiandien yra. Bet labjausiai pagarsėjęs tarp šių bokštų milžinų yra tai Esagila, sakralinis septyneto laiptų trobesys Bobilone. '

Babelio bokštas ?) nori būt atvaizdas dievų kalno, kuris arba iškilęs rojaus (paradyzo) žemėj, kame stovi pasaulio medis, arba kuris ant savo viršugalvio laiko rojų ir pasaulio medį. Šis Rytų dievų kalnas yra žemės bamba, „motiniškas ryšys šiojo pasaulio su anuoju“. Pažyminga daugelis šio tro- besio vardų, kurių keletą čia paminėsime: „Dangaus Kalno Namai“, „Didžios Šviesos Namai“, „Ryšys tarp Dangaus ir Žemės“, „Saulės Būklė“, „Nakties Karsto Namai“, „Amžinybės Būklė“, „Amžinojo Miego Rūmai“ Šie prideda- mieji vardai atskleidžia visą turinį prisistatymų apie dievišką kalno sostą. Iš jų jau pažįstame, jog Tigrio ir Eufrato žemės dievų legendos su tuo trobesiu jungė antpajautinių įvaizdų. Prie jo prisimezgė mitas ir karžygių pasaka: taip antai, saulėdievio pakilimas į savo spindinčias augštybes arba

!) Celsus, Wahres Wort. Hrsg. V. Th. Keim. Zūrich 1873. *) Literatūros apie tai patiekia Kampers stadijoj: Gnostisches im „Parzival“ und in verwandten Dichtungen. Mitteilungen d. schles. Ges. f. Volkskunde XXI (1919) 19 ir t,

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 65

jo kova šviesos viešpatijai atgauti, taip antai, tautinio Babilonijos didvyrio Gilgamešo-Nimrodo kelionė per šio kalno sosto vidaus nakties baisybes į savo tėvų tėvą rojaus žemėj, kur juodu du vienu sujudinančiai kalbasi 2pie gyvybę. Šitai, o taip pat ir mistiškas septyneto laiptų aiškinimas pa- darė šį bokštą tobūlu gnostiškos sielos kelionės paveikslu, bokštą, kurio milžiniškas, Biblijoj nugirtas didumas davė fantazijai darbo ir po to, kai buvo senai sugriuvęs. į

Iš Rytų gilios prasmės pasaulio prisistatymų gnošis paėmė taip pat ir savo sistemos centrinę figūrą--Sofiją. Jos pirminis paveikslas tai yra prie- šakio Azijos deivė Kybelė, pasireiškianti tai kaip tyra mergiška dangaus karalienė, tai kaip įdūkus meilės deivė. Šioje dvilypėj plačiai garbintos vis- močios prigimty įsikūnija ypatingas rytiečio svyravimas tarp nepažaboto pajautų godumo ir asketiško bėgimo į antpajautinį pasaulį. Formuodamas savosios Sofijos paveikslą, gnosis su šios deivės bruožais sulydino greta aigiptiškės Isies bruožų taip pat dar ir žydiškos „Dievo Išminties“ hipo- stazės bruožus, kurie vietomis išsiplėtojo iraniškų minties paveikslų įtakoj.

Jau Biblijos Jobas nuostabiai piešia priešegzistuojančią dievišką Išmintį, kuri iškilniai turi savo sosią ties vandenų gelmėmis ir gyvųjų žeme. Čia prasideda Išminties atskyrimas nuo Dievo (28 sk.). Šio skyrimo imasi taip pat ir Barucho knygos, vaizduojančios Išmintį poetiška personifikacija. „Kas pakilo į dangų ir paėmė ją ir iš debesų nugabeno žemyn?“ Vienas Dievas ją randa. „Po to ji pasirodė žemėj ir buvojo tarp žmonių“!). Išminties kny- gose (7-—9 sk.) ji yra visatos menininkė, Autoriaus prisistatymu, ji čia tampa „Savaiminga hipostazė šalia Dievo“.

') Bar. 3, 20 ir 3, 38. Paskutinį daugelio veikalų apie šią medžiagą parašė J. G 6 tt s- berger'is, Die gėttliche Weisheitals Personlichkeit im Alten Testamente, Mūnster i, W. 1919: Iš šios apžvalgingos studijos gero literatūros sąrašo aš čia paminėsiu mano jau pirmiau panaudotą W. Schenckė"'s darbą apie „Chokmą (Sophiaj“ ir taip pat ma- no pirmiau paisytas E. Krebs'o knygas „Der Logos“. Apie šiuos dalykus aš pats kal- bėjau straipsny „Aus der Genesis der abendlindischen Kaiseridee“, Mitfeilgn. d. Schles. Ges. f. Volkskunde XVII (1916) 176 ir t.—Sulietuvintojas čia nori pridurti, jog šiandien paskiausi veikalai apie Senojo Įstatymo „Išmintį“ tai yra P. Heinisch'0o: Personifika- tionen und Hypostasen im Alten Testament und im alten Orient (Bibl. Zeitiragen IX, 10—12) ir Die persėnliche Weisheit des Alten Testamentes in religionsgeschichtlicher Beleuchtung (t: p. XI, 1/2, 1923). Ši paskutinė studija tiria ypač religijos istorijos paraleles. Autorius nori ištirt, kokį vaidmenį vaidino Išmintis orijentalinių tautų religijoj, su kuriomis izraelitai ypač susisiekdavo, būtent, babiloniečių, aigiptiečių ir persų. Todel pagrindingai pristatomos tų tau- tų religijų Išminties figūros: Ea, Marduk, Nebo, Istar, Nina, Nisaba, Chasisu—Ptah, Thot, Isis-- ai Paskui klausiama klausimas: Ar Išminties hipostazavimas Senajame Įstaty- me atsiradęs išorės įtakose? Daugelis mokslininkų rado sąryšio Biblijos Išminties ir Rytų išminties dievų bei išminties hipostazių ir iš dalies priėmė toli siekiančią įtaką Senojo Įstatymo rašytojams. Heinišas po rūpestingo sulyginimo gauna išvadų, jog negali būt kalbos apie tai, kad Senojo Įstatymo poetai Išminties figūrą būtų pasiskolinę iš šalies. Toliau jis klausia kitą klausimą: O gal būt Senojo Įstatymo spekuliacija, plėtodama Izrae- lio religijoj esamus diegus, gavo išorės impulso per pažintį su babiloniškąja religija? At- sargiai apsvarstęs visas apystovas, jis prieina išvadą, jog Izraely dieviškoji Išmintis, kuri

irmiau tebuvo viena iš Javės savybių, į hipostazę buvo visai savaimingai be pašalinės įta- kos išplėtota atsiremiant varžtu, poetiška kalba dieviškus atributus. žymėt kaip asmenis, kuriame darbe nestigo antgamtinio vadovavimo. Jei iš Javės savybių žydų spekuliacija išplėtojo į hipostazę kaip tik Išmintį, o ne, pav., Galybę ar „Teisybę, tai šitai išaiški iš to, jog ši ideja yra daug vaisingesnė. daugiašališka ir gyvatai palaimingesnė. Asmeninės Išminties mokslas monoteizmą, sakysime, neišgaruodino ir neperkreipė į panteizmą. bet. atvirkščiai, pagilino tikėjimą į asmeninį, antpasaulinį, visagalį, teisingą ir gerą Dievą. Die- vo Išmintis buvo hipostazuota tuo laiku, kai nebebuvo pavojaus liaudžiai įkrist į po-

66 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

Išmintis čia pasireiškia kaip Dievo jėgos dvelkimas, kaip ištekėjimas. iš visagalio didingumo, kaip amžinosios šviesos atšvietimas. Visatos Vie- špats ją myli; ji pašvęsta į Dievo planus. Salamoną ji pamoko statyt pasaulio visatą, elementų veikmę, laikų pradžią, galą ir vidurį, metų eigos ratą ir dangaus kūnų padėtį, gyvijos prigimtį, dvasių galybę žmonių mintims, au- galų įvairumą ir šaknų stiprumą, kas yra regima ir paslėpta. Viešpaties pa- vedama ji stato šventnamį šventajame Dievo kalne, kaip šventos šėtros pa- veikslą, kurią Dievas yra paruošęs nuo pat pradžių. —Paskui didingų pavi- dalų apturi Išminties paveikslas pas Jėzų SŠirachą (6 ir 24 sk.). Čia ji— dangaus karalienė—turi aukso karūną. „Aš esu“, sako ji, „išėjus iš Augš- čiausiojo burnos ir apdengiau žemę kaip ūkai. Aš gyvenau augštybėj, o mano sostas stovėjo ant debesų stulpo. Nuo amžių, nuo pradžios aš esu sukurta ir nepasiliausiu per amžius. Šventoj šėtroj aš Jam tarnavau, ir pa- kui buvau pasodinta Sione; mieste, kurį Jis myli kaip mane, nusileidau, ir Jeruzalė mano viešpatavimas“. Pagaliau ji lyginama su Rojaus upės Fizo- no vandenimis ir apie ją pasakyta, jog ji, kaip upelis, išsiliejo į sodą ir paskui pavirto upe ir jūrėmis. Norint Išreikšt apčiuopamai, Išmintis yra Dievo emanacija. Ji pripildo dangiškos Jeruzalės linksmybių sodą, išsilieja ant visą pasaulio ir gyvena Sione, dangaus miesto paveiksle.

Kiti Biblijos ir vėlesni šalia Biblijos šios hipostazės pažymėjimai nep ri- deda jokių naujų bruožų. Taip tat Senojo Įstatymo asmeninė Iš- mintis pasireiškia „kaip tarpinė būtybė tarp Dievo ir pasaulio, savaimin- ga savo būty į abu šonu, betgi tačiau esme ir veikme tampriai surišta su visos būties abiem ašigaliais. Ji slaptingai kilus iš Dievo. Paprastesnis protas jo vadina kuriniu, augščiau siekiąs—emanacija. Ji yra kilus pirm visokios kūrybos laikų ir siekia arti belaikės savo Kūrėjo būties. Kaipo gamintoja ir drauge gaminanti ji dalyvauja daiktų kūryboj. Stovėdama prie Dievo šalies, ji pasireiškia įpinta į patveriančią, pasaulį palaikančią, žmones kreipiančią Dievo Apvaizdą*!).

Pas Jėzų Sirachą rengiamas tas įdėmus statymas lygiomis Sofijos ir Edeno, kas sukelia mūsų ypatingą dėmėsį. Samaritoniško „protognostiko“ Simono Mago, kurio sistemoj žymu santykių su, kaip mėnulio deive, su- prasta Vismočia, keista alegorija Edeno sodą taria kaip motinos kūną ir Dievo—sėklą kaip upę, nupuolančią ant rojaus bambakalnio ir ištekančią į keturis šonus ?). Kad čia teikiamas vieno Biblijos žodžio alegoriškas aiški- nimas pirmiausia buvo nukreiptas į Išmintį, tai įrodo tulą kartą žodis į žodį atsitaikoma Filono vieta, kurioj Edenas pažymimas kaip Sofija *). Iš čia da- bar krinta šviesa ant Salamono devintojo posakio, kurio pradžia: „Išmintis pasistatė sau namus, išsirentė savo stulpus, septynetą“. Kaip galime išvest iš to, kas eina toliau, tai yra gyvybės namai priešingybėj mirties namams. O septynete stulpų, aišku, turime suprast septynlaipčio babiloniškojo pla-

liteizmą. tuo laiku, kai etiškas monotizmas buvo patapęs visų sluogsnių lobis. Asmeninės Išminties mokslas pagal Dievo valią turėjo parengt atėjimą antrosios Dievo Asmenybės, kuri, nuo amžinybės išėjusi iš Dievo, pasirodė žemėje žmones pamokyti, paguosti, įspėti ir nuvesti amžinojon laimėn.

") Prie šitokio Gottsberger'io (60 p.) sprendimo aš iš esmės galiu prisidėt Mano siaip skirtinga nuomonė pasirodo tolesniame dėstymė.

*;) Hippoliti Refut. omnium haeres. libr. X. Rec. L. Duncker etF. O. Schnei- dewin, Gėttingen 1859, 244 p; Eisler 478 p. ir t.

*, Legum allegor. I, 65.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboje 67

netų dienamio septynetą ant viens kito stovinčių stulpų. Anot Išminties knygų, juk ji pastatydino šventnamį ant Dievo šventojo kalno '). Pas Jėzų Sirachą jos sostas yra ant debesų stulpo. Taigi ir čia Sofija mintimis su- rišama su dangišku rojum ir—daugiau ar mažiau aiškiai apčiuopiamai—su jo žemišku paveiklu, su septynlaipčiu Babelio bokštu, ryšiu tarp dangaus ir žemės. Šis sustatymas lygiomis paaiškės iš šio gnostiško himno ?):

„Mergelė yr' šviesos duktė,

Joje karalių atšvaita.

Jos žvilgsnis linksmas ir gaivin',

Jos grožis spindi kaip šviesa,

Drabužiai jos tai lyg gėlių—

Malonus kvapas dvelk' iš jų.

Kaas so ties jos galva

aitindam's kas po juo uoja... -

Ela Išpieio štilis Jūs kaklas, MT

Dailydės pirmo padaryta

Jos rankos rod' ajonų chorą,

Jos pirštai — į miesto vartus.

Jos nuotakiškas kambarys

Balzamu kvepia, aromais.

Jaunikių jos septynetas

Stovi aplinkui ją visi,

Josios pačios pasirinkti.

Jos pamergių septynetas,

Kurios štai šoka čia prieš ją.

O kurios jai patarnaująa,

Tokių yra net dvylika;

Jos žvelg' į sužadėtinį,

Kad jo žvilgsniu būt apšviestos.

Ir amžinai čia jos džiaugsis su juo bebūdamos,

Ir sėdės vestuvių puotoj, kur visi didieji“.

Šis himnas mus labai patraukia. Nuotakos paveikslas įvedamas kaipo šviesos dukters. Ji pasireiškia kaip dangaus deivė. Jos kaklas kaip dievų kalnas, padirbdintas pirmojo architektoriaus pagal dangaus sferų laipsnių eilę. Jos rankos rodo į ajonų chorą, t. y. į zodijako žvaigždyno vainiką. Jos pirštai ištiesti į miesto vartus, t. y. į dangaus stulpus, kame many ta esant šių vartų ir įėjimų. Aplink ją septynetas jaunikių bei septynetas pamergių— padvigubintas septynetas planetų su dvylika tarnų—dvylika zodijako dievy- bių. Ši himną paduodantieji Acta Thomae šios dieviškos moters jaunikiu pažymi Kristų, kuris čia betgi yra pastatytas tiktai kurio senesnio dievo vie- ton: Pagal Ireneją (I 30, 12) Atpirkimo Dievas Kristus išvaduoja patekusią nelaisvėn ir materijoj nugrimzdusią Sofiją ir kelia su jąja šventas vestuves. Markozėnų gnostikų sekta greta sakramentų, „stebūkliugo ekstaziško pakė-

!) Plg. prie čia tik ką išėjusias R. Reitzenstein'o knygas: Das iranische Er- lėsungsmysterium. Bonn 1921, 209 p. (Žiūr. šių knygų recenziją šiame žurnale. Pv. D.).

*, Tekstą su paaiškinimais teikia R. A. Lipsius, Die apokryphen Apostelgeschich- ten und Apostellegenden I. (Brauuschweiz 1883) 301 ir t. Kitą vertimą pagal graikišką ir syrišką tekstą patiekė E. Preuschen, Zwei gnostische Hymnen. Giessen 1904, 10 ir tt. Tekstui išaiškint plg. taip pat A. Dieterich, Abraxas, Leipzig 1891, 106 ir t. ir Bousset 68 ir t.

68 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

limo į augščiausią dievybę“ ir tolesnio „šventojo vandens gėrimo“, žinojo taip pat dar „nuotakos kambario sakramentą“ (Bousset 264), turintį ryšio su kitos gnostikų sektos, valentinijonų, prisistatymais apie Sofijos jugntuves su Atpirkimo Dievu. Sakramentas turėjo nusakyt: kaip pradedančio dvasia tobūlėt motina, Sofija, galutinai susijungė su Išgelbėtoju, taip ir jie turi su- sirišt su savo žadėtaisiais, angelais, ir įžengt į dangišką Pleromą. Taigi, „Šventųjų jungtuvių“ simbolis nurodo į dangiškas sielų jungtuves.

Taip pat ir Mitros misterijose mimiškai suvaidindavo mistui šias šven- tas jungtuves. Tada tikrai buvo pamėgždžiojamas visas antikinių sutuok - tuvių ritualas. Mes girdime apie nuotakos veido atidengimą, apie bendrą granatinio obuolio valgymą ir — tai žinome buvus giminingose Demetros misterijose — apie nuotakos nuvežimą ketverto vežimu, vienam kunigui vaidinant dievo ir vienai kunigei — deivės rolę !). Didingas šventųjų jungtuvių paveikslas turėjo parodyt mistui prieš akis jo atgimimą iš dievy- bės. Pasak Apulejaus, mistas po atgimimo buvo aprėdomas dangaus dra- bužiu ir garbinamas kaip dievas. „Iš žmogaus tu patapai dievas“, sušun- kama į jį kitoj vietoj.. Gera, gera tau, jei tu keliausi dešinėn į šventąsias Persefonės giraites ir lankas!“ Nes Persefonė yra chtoniškoji deivė, kuri ortiškoje kulto poezijoj kaipo įsakytoja tarpininkauja pakilimui augštesnėn sferon ?). „Aš esu žemės ir žvaigždėmis apsėto dangaus kūdikis, bet mano giminė kilus iš dangaus“, sušunka mistas (Petelijos auksinėj plokštelėj) ano pasaulio galybėms, kai jis Hadese, išvengęs kairėj pusėj versmės prie baltojo kipariso medžio, yra pasiekęs Mnemosynės ežerą, iš kurio teka vė- sus vanduo *). Šis šūkis nuveda mus į „šventųjų jungtuvių“ pirminį paveikslą.

Kosmą gaivinančios meilės patraukti, dangus ir žemė susiriša mote- rystės ryšiu. Tai yra senai prieš gnosį žinotų šventų jungtuvių pagrindinė mintis. "Jau orfiškojo išminčiaus Ferekido, „kurį senieji pavadino Talio amžininku“, vienas fragmentas pasakoja, jog „Zeusas padirbdino didelį ir gražų drabužį ir jame įadė Žemę bei Okeaną ir Okeano namus“. Sį dra- bužį dangaus dievas įteikė savo sužadėtinei Chtonijai, paskiau pavadintai Gaia *), ir paskui ištiesė viršum visos žemės, kurią Ferekidas vaizduojasi kaip sparnuotą ąžuolą *). Šis gilios prasmės paveikslas vis pasirodo pa- kartotinai saulėtoj rojaus žemėj, ąžuolas išauga į pasaulio medį, kurio plačios šakos apdengia visą žemę. Ant jo šakų dangaus dievas ištiesia dangaus apsiaustą, prisagstytą auksinių žvaigždžių. Medžio viršūnėj turi savo sostą aras, arba feniksas, kuriuodu abu yra saulės paukščiai; prie jo šaknų guli siaubūnas, akių nesumerkiantis gyvybės pavyduolis. Po šiuo dangaus medžiu dangaus dievas apkabina savo amžinai jauną sužadėtinę, žemę. Kiekvieną kartą iš naujo apkabinus visur pratrykšta pavasario gy- venimas. Amžinas šventas tapsmas iš amžinai nekintamo nyksmo! Dan- gišką sutuoktuvių šventę poezingai atvaizdavo Euripidas, kame jis savo „Hipolite“ dainuoja šlovindamas stebuklingąjį Hesperidžių sodną:

1) Smulkiau žiūr. Eislerio 124 p. ir t. ) H. Diels, Ein orphischer Reisepass. Philostesia. Festgabe fir Kleinert, Berlin 190744 t. K. Bu rd ac h, Reformation, Renaissance, Humanismus. Berlin 1918, 78 ir t. *) H. Diels. Die Fragmente der Vorsokratiker II? (Berlin 1912) 175 p. Eisler552 p. *) Tai yra lotynų Telus, o lietuvių Žemyna, Žemynėlė. Pr. D. S *) M. Gothein, Der Gottheit lebendiges Kleid. Arehiv fūr Religionswissenschait iX (1906).

Pr. Kampars: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 69

„Kad aš nulėkčiau ant jūrių kranto

Į Hesperidžių mergelių sodną, Obuoliai aukso kur blizga, blizga, Kur purpurinių jūrių valdovas

Laivų nebleidžia —šventkraščio sargas; Tenai, kur Atlas dangų parėmęs,

Ir šniokščia, ūžia ambrozos versmės Prie Zeuso lovos susituoktuvių;

Kur palaimingas dieviškas kraštas Amžinos laimės teik' nemariems“.

Tokia medžiaga gyviausiai derėjo Rytų religingų svajotojų fantazijai judint. Gnosyje gyvavo toliau chaidejų išminties vaizdai, pripildyti ira- niškos šviesos religijos dvasios ir žydiškos tikybos rimtumo: septyneto planetų medis, apsuptas dvylikos zodijako žvaigždynų, medis su saulės aru, kokis dažnai atsitaiko mitrejuose (=—Mitros šventnamiuose), siaubūnas kaip sargybos dievas, kurio paveikslas matyt Apulejaus dangaus drabužy !), šviesos mergelė ir jos sutuoktuvės su atpirkimo dievu.

Plati gnosies minčių srovė, prasidėjusi Rytuose ir tūleriopa delta įte- kėjusi į Vakarų dvasios gyvatą, yra palietus ir Galileją. Mes girdime čia dvejetą rabinų, R. Flezarą ir R. Abą (apie pirmojo pokristinio šimt- mečio pabaigą ir antrojo pradžią), -kuriuodu nuo kelio tarp Tiberijados ir Seppories — tai savomis rabinų mokyklomis pagarsėjusios vietos — per vieną žydą apturėjo žinią apie vieną lindynę, kurioj tas buvęs radęs vy- rą su karališka galybės lazda (skeptru). Šioje lindynėje esą buvusi pasislė- pusi ir vėjų paslaptis. Teisingųjų vėlės, kildamos augštyn ir nusileisdamos žemyn, nesiliaujamai ėjusios per lindynę. Iškeroję medžiai prie lindynės durų šokinėję iš džiaugsmo, kai atvykdavo naujų teisingųjų. — Ši lindynė — tai nesibaigiamoji laikų lindynė: pasaulio lindynė. Vyras su skeptru — tai nesibaigiamų laikų persiškas dievas: Zrvan'as su savuoju dvylikos dalių skeptru, kaip jį rodo vienas mitriškas reljefas Romoj prie Villa Albani ar- ba Ostijos Zrvano statula Vatikane, Galleria lapidaria. „Vėjo Iėkimo pa- slaptis“ išaiškinama ketverto vėjų paveikslais, stovėjusiais kiekviename Mi- tros šventnamy. Vėlių kilimas augštyn ir nusileidimas žemyn turi santykio su septynlaiptėmis kopėčiomis, kuriomis vėlės turi ūžkopt savo kelionėj, tomis kopėčiomis, kurios randamos Aigipte, Heladoje, Midraše, bet daug ankščiau prieš tai jau ir Biblijoj, kaipo Jokūbo kopėčios, kurių babilonišką prototipą jau pažinome. Šokinėją medžiai—tai septyneto planetų medžiai, kurie taip pat vaidina rolę ir mitrejuose ?).

is pranešimas patiekiamas mums Sohar'o knygose, „Spindesio kny- gose“, kuriose XIII šimtmetį buvo plačiai išdėstyta žydiškos kabbalos re- ligijos sistema. Tik ką paminėtoji vieta rodo, kad čia jau iš anksto tenka priimt gnosies įtaka kabbalai. Tačiau kiek artimų santykių būta šiaip tarp šių dviejų religijos sistemų — būtent, emanacijos moksle — tai del šita pa- daryt galutinų išvedimų trūksta dar prirengiamųjų darbų, kurių, gal būt,

') Prie aro plg. Eisler 577 ir k; prie siaubūno Reitzenstein 169.

*) Eislerio (472 p.), išaiškinusio šį pranešimą, patiekiamojo varijanto, jog me- džiai šokinėję, nera man vien teprieinamame išleidime: Sepher ha Zobiar. Le livre de la splendeur. Trad par I. de Pauly. III (Paris 1908) 58. Bet pakanka žinot, jog, anot Eislerio, būta šitokios mus patraukiančios versijos. Kiek aš įžvelgiu, taip pat jo nepami- ni ir S Karppe (Etude sur les origines et la nature du Zohar. Varis 1901“.

70 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūrybo

susilauksime kuomet iš kokio filosofiškai disciplinuoto orijentalisto, ir be to, tai neina į šios studijos rėmus. Čia pakanka paminėti ypatingai tuos faktus, kurie veste nuveda į labiausiai akysen krintamus Dantės paveikslus.

ydiškąja kabbala mes vadiname „senų seniausią, padavimu iš lūpų į lupas palaikomą žydų mistiką apie dieviškos esmės apreiškimų paslaptis ir žmogaus susijungimą su Dievu“!). Jos šaknys siekia talmudizmo gady- nės. Šią gadynę prasidedąs žydų misticizmas chaldejų išmintį apie ŽvIEg- ždžių galybes sujungė su graikų mokslu apie žmogaus sielos dievišką tau: rumą ir kūnų pasaulio menką vertę, nepabūgęs, kaip tik ką matėme, atreikšt ir jo esmei svetimas misterijų mintis. Vidinamoj gaonejiškoj mistikoj (Vil — IX šimtm.) jau beveik matyt vėlesnės kabbalistiškos religijos sistemos pagrindiniai bruožai. Šios keistos raidos užbaiga tatai ir yra minėtosios XIII šimt. „Spindesio knygos“ ?).

Tigrio ir Eufrato šalių astrališki vaizdai aiškiai regimi dar kabbalis- tiškojo En Sof'o paveiksle. En Sofu kabbaloje tariama neapreikštasis dievybės šonas, kurio negali pavaizduot joks vardas, joks paveikslas. Šis En Sofas yra Rytų laiko dievas ir, kaip toks, yra dvilypės lyties. Jis turi dvejopą veidą: didelį ir mažą; didysis veidas vyriškas: tai yra saulės skridi- nys; mažasis veidas — moteriškas: tai mėnulio skridinys. "Vyriškuoju šonu En Eoias sutinka su persų Zrvanu ir graikų „begaliniu ajonu.“ Moteriška- sis principas pavadintas Šechina. Šį žodį galima aiškint kaip „Dievo aky- vaizdos neprisiartintiną spindesį“, bet taip pat ir kaip „kas žemyn nukrinta“, „kas nusileidžia“ 5). Ji, kaipo dešimtoji sefira, suima vienetan devynetą se- firot'ų, kurie emanuoja iš dievybės. Sefirotus reikia suprasti esant „vidu- jinio pasaulio, pajautomis apčiuopiamus spalvotai margus dievybės reiški- nių pavidalus einant žemyn iki žemės pasaulio“. Būdama tokia, šechina pasireiškia kaip dieviška šviesa, atstatanti ryšį tarp Dievo ir žmogaus, iš meilės nusileidžianti prie žmogaus ir jį nuvedanti į Dievą. Šis sefirotų mo- kslas eina iš senesnio dešimties Dievo kuriamųjų galių mokslo, apie ku- rias kalba jau III šimtm. po Kr. rabinų mokslingumas. .

Čia parinktasis dešimties skaičius tikrai yra suprantamas kaipo atbai- gimo skaičius, kuris „savy suvokia visų daiktų prigimtį“. Šitokiais pasvar- stymais vaduodamasis tikrai ir Pitagoras bus paėmęs dešimtį pasaulio sferų: Zemę, Priešžemį, Mėnulį, Saulę, Merkurą, Venerą, Marsą, Jupiterį, Saturną, Nejudamųjų"Žvaigždių sferą, kurios visos skriejančios aplink centrinę ugnį'). . Kaipo Dievo pasiuntinė Sofija-Šechina užima iraniško ajono vietą. Sis vieną kartą yra ašigalių valdovas, veikiantis dangaus sukimą, ir paskui —ir jis dvilypės lyties, kaip kad apskritai Rytų laiko dievas turi vyrišką ir moterišką šoną — ji yra deivė, kuri Mani'ui priėmė pavidalą vadaujančio išminčiaus keliaujant vėlei į dangų, kurios pareiga yra tobūlųjų vėles nu-

') Pagal Lambert'ą, kurio Soharo knygų įvairių vietų vertimas čia cituojamas. ų

*) Plg. A. Wūnsehė's gerą straipsnį:-Kabbala“ Realencycl. i. protest. Rel. u. Kir- he IX (1901) 670 ir t; M. Ebrenpreis, Die Entwicklung der Emanationslehre in der Kabbala des 13 Jahrh,, Erlanger Diss. 1896; įvadas į Paryžiaus Sohar'o išleidimą; Karppe 1. e. 307. *) Plg. Sobaro tą vietą atspaudintą Eislerioio, 473 p. Tenai 470 p. ir Sefirofų apibrėžimas.

3) E. Bischoitt, Babylonisch-astrales im Weltbilde des Thalmuud und Midraš, Leipzig 1907, 101,

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj Ti

vest į mėnulio sferą!) Kadangi mitrejuose Zrvanas-Ajonas yra pastatomas lygiomis taip pat ir su Tyche *), tai Sofija-Šechina yra lygi su persų Hva- renu (kuris sujaukiamas su Tyche), kuriuo vardu seka suprast, būtent, ant karalių pereinanti, vėliau dievo Mitros skleidžiama, spindinti gliorija. Taigi, ji yra pasiuntinė, kuri, būdama kupina kosmiškos meilės, patarpininkauja žemei ano pasaulio dieviškų jėgų. Su jos iš En Sofo emanuojančia, pažy- mingiausia savybe — pasaulį draugėj palaikančia meile—ji lygi su priešakio Azijos Močiadeive. Taigi ir kabbalistams meilė pripildo pasaulio sielą; nes kaip Rytai, kaip Platonas, neoplatonikai, taip pat ir žydų slaptybių mokslas ima, jog visas pasaulis esanti didelė, turinti sielą esybė, panaši į žmogaus mikrokosmą *).

Šioj kabbalistiškoj sistemoj nagi ypatingą poziciją užima Dievo didy- bės sostas, Ezekielio Merkaba, Dievo vežimas'). Ketvertas kerubų, keturvei- džių, liūto, aro, jaučio ir žmogaus galvomis nuostabių esybių laiko ant savo galvų Dievo sostą. Jo platforma spindi kaip krikštolas ir jo posta- mentas kaip safiras. Visas paveikslas turi piramidos pavidalą. — Jo proto- tipas mums atskleidžia legendą apie Salamono sostą. Midraš'e Ėsther (iš VII ar VIII šimtm ) skaitome apie jį: „Sostas buvo padirbtinas pavidalu vežimo tojo, kurs tarė ir pasaulis stojosi, šventojo, teesie jis palaimintas! Ir taip pasakyta: „Sostas turėjo šešetą laiptų“ atatinkamai šešetui dangaus sferų. Bet jų juk septynetas? R. Abun tarė: „Vieta, kame karaliaus sostas, yra paslėpta. Kai jis pakilo ant pirmojo laipto, tai liūtas ištiesė jam koją; pakilus ant antrojo—aras ištiesė jam koją..“?). Toliau gyvulių simbolika čia nebeina. Piramidiškame Ezekielio pabūkle dabar aiškiai įžvelgiame vėl babiloniškojo bokšto bruožus. Taip pat ir senasis pasaulio medis čia ran- dasi prie šio Salamono sosto vyno šakos pavidalu.

Su šiuo dievų kalno vaizdu rišasi kitas: dievų vežimo. Anoji Eze- kielio vizija mini „ratus ant žemės šalia ketverto būtybių... jie buvo iš skry- čių, o jų skryčiai buvo pilni aplinkui akių“. Abu vaizdu, rodos, esmingai skirtingu, o tačiau yra vieningo minčių paveikslo dalys.

Greta vežimo, kaip dievo keliavimo įmonė—taip jau Babilone — pasi- taiko dar laivas ir dažnai taip pat laivas su ratais. Šitokiu laivu dievas Mardukas, sėdėdamas ant savo skrynios pavidalo, tikrai planetinio bokšto bruožais išpuošto sosto, Naujų Metų šventėj įtraukia į miestą; tai buvo mimiškai atvaizduojama ir suderinta su saulės kelione per jūres.

is ratuotas laivas vaidino rolę taip pat ir Romos saturnalijose, kurių „cur- rus navalis“ dar ir šiandien gyvas žody „karnavalas“!). Vienas Ezekielio ratas, kurs išrodo kaip ketvertas, yra žvaigždėmis apsėtas dangaus ratas su keturiais pasaulio kraštais.--Šiais nustatymais grandinė susijungė: viena

)G. Fligel, Mani, seine Lehre und seine Schriften, Leipzig 1862, 100 p, Reit- zenstein 215 p. .

?) Įrodymai pas Eisler'į 414 ir t.

* Bischoti 108 p.

*) Karppe Ic. p. 87 sv.

5) Isversta A. Wiūnschė's, Salomos Thron und Hippodrom. Ex oriente Iux II (Leipzig 1906) 120 ir t. Plg. taip pat G. „Salzberger, Salomos Tempelbau und Thron in der semitischen Sagenliteratur. Berlin 1912.

“) A. Jeremias, Handbuch der altorientalischen Geisteskultur. Leipzig 1913, 159 ir 312. Prie skrynios pavidalo sosto bendrai nurodytina į Th. Dom barto raštą: Zikkų- rai und Pyramidę. Mūnchen 1915,

72 Pr. Kampers: ''nosis ir kabbala Dantės kūryboj

vėlyba Miuncheno minijatiura taip pat, kaip ir Ezekielis, atvaizduoja seniau- sią Tigrio ir Eufrato žemės kultūrą.

Viename Miuncheno rankrašty „Speculum humanae salvationis“, bū- tent, turime savotišką arkos (Nojaus) atvaizdavimą. Ši, kaip laivas, laikoma dviejų snapų, ant kurio iškilęs septynlaiptis sakralinis bokštas. Jo augš- tumoj stovi—vėl kaip Babilone—kaip koks šventnamiukas, kuriame randasi Nojus. Šio vėlybo paveikslo aiškinimą palengvina tūkstantį metų senesnė Kosmo Indikopleusto „Krikščioniškoji Kosmografija“, Čia žemė išrodo — kaip kad ir šiaip dažnais atvejais —kaip laivas su dviem snapais, ant kurio iški- lęs pasaulio kalnas. Saulėdievis sėdi soste ant žemės laivo nešamojo visų šalių kalno!).

Kaipo užkinkytas ketvertu šis vežimas pasitaiko taip pat ir Persijoj. Prusos Dijonas žino himną, kuris einąs nuo Zaratustros, ir aprašo, kaip dievų karalius Zeusas, kuriuo čia tariama esent Zrvanas, amžinai pasikar- tojančiais laiko perijodais kraipo savo vežimą ir tuo palaiko tvarkoj pa- saulį. Jo ketvertas arklių, kiekvienas kitokio plauko, yra ketvertas elementų: ugnis, oras, vanduo, žemė. Prie čia pastebėtina, kad Mitros misterijų kul- to paveiksluose oras atvaizduojamas ketveriopų vėjų skaičium. Šis iraniš- kas mokslas apie dvasišką sostavežimį sustatomas į santykį su persų mok- slu apie pasaulio gaisrą, prarysiantį visus ketvertą elementų.

Šis ketvertu užkinkytas dievo vežimas pakartotinai paminimas taip pat ir klasikinėj literatūroj. Pasak Euripido, ugninis susirangęs siaubūnas rodo kelią, kaip ketveriopo pavidalo metų laikai, bėgdami kosmo sandaros junge, veža paskui save dievą savo nesibaigiamu keliu *). Tai juk labai prašmatnu, kad mes turime jaučio, žmogaus ir liūto galvomis Chrono tipą. O Chro- nas tai yra dvilypės lyties persiškas Zrvanas, En Sofo prototipas, pasitai- kąs taip pat ir trigalvis *). Taigi, ir čia vėl susisiekimai su Ezekielio vizija *).

Nustebinančią šio mitologemo apraišką randame ant vieno išlikusio Syrijos altoriaus. Tenai Helis turi grifais užkinkytą vežimą ir visai pana- šiai pasakoja Filostratas—Syrijos mintis patsai perkeldamas Indijon—, kad ketvertas grifų, kurie, kaip jis teisingai priduria, esą Heliui šventi, traukią indų saulėvežimį *).

') Apie tai aš rašiau strai psny „Turm und Tisch der Madonna“, Mitteilungen der seliles. Gės, iūr Volkskunde. XIX (1917) 73 ir t Paveikslas pagal Cod. lat. Monac. 146: Speculum humanae salvationis. Par. I. Lutz et P. Perdrizet. Tome II (Mūllhaufen 1907). Tai. 4. Senesnis paveikslas Le miniatue del topogrsfia cristiana di Cosm e Indicopleuste. Kod. Vat. greco 699. Con introd. d: C. Stornajolo. Milano 1908, Tav. 5 ir t.

*) Macrobius, Sat. I, 17, 58. Kitos vietos pakartotinai gas Eislerį.

*) Smulkiai apie tai E eris 430; 473 ir t.

*) Sulietuvintoja

taria šioj vietoj būsią pravartu pastebėti, jog apie pranašo Ezekielio yra patiekta gili +tudija mūsų bendradarbio prof. Dū rr?o vardu: Ezechiels Vision von der »inung tes(Ez, c. I. u. 40) im Liochte der vorderasiatischen Altertumskunde, Miinster "Autorius įtikinamai įrodinėja, jog Ezekielio kalbamoj vizijoj panaudotieji paveikslai yra i iš religiaių vaizdų babiloniškos aplinkumos, kurioje Ezekielis gyveno su ištremtaisiais; šiuos vaizdus pranasas pavartojęs apologetikos tikslais, būtent, išreikšti, jog visos galybės, kuriomis babiloniečiai apdalijo savuosius dievus, tarnauja Javei. — Į naujausius šiuo klausimu darbus Dūrr'as atsižvelgia savo straipsny: Ursprung und Bedeutung der Bundes- lade. Bonner Zeitschrift fr Theologie und Seelsorge I (1924), 17-32 p. 5) W. H. Roscher. Lexicon d. griech. u rėm. Mythologie I, 2 (1886—90', 1770. Philostrat. Vita Apoll. III, 48,

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 73

Dar arčiau į Dantę atveda mus atsiminimas, jog dramiškame kulte kunigė buvo nuvežta į šventas jungtuves ketvertu užkinkytu vežimu, kaip kad ir jos prototipas: Korė-Persefonė. Čia šalia tebus leista pastatyt pen- keto vežimą, kuriuo Alanus de Insulis veždina septyneto mergelių lydimą Prudenciją, arba senesnioji ketverto. didžiųjų dorybių Ouadriga, kurią žino Elvangeno Ermenrikas, ant kurios siela skrieja į dangų *).

Ogi grifas pasitaiko ir antspaudų cilindruose taip pat ir šalia pasau- lio medžio. Tai stiprina prielaidą, jog atsirado minties sąryšio tarp dievų vežimų ir šventųjų jungtuvių po pasaulio medžiu, ant kurio dangaus die- vas išskleidžia savo apsiaustą, kaipo šėtros uždangą, nuo ko apsiaustas apturi medžio lapus ir jo vaisius, auksines žvaigždes. Šią šėtrą žino taip pat ir Soharo knygos ?): „Pasaulis atsiranda plintant dygsniškai pirminei šviesai ir pasidarant šėtrai, ar pirkiai, kuria jis apsidaro.“ Kitoj vietoj kal- bama apie šėtrą, kuri suvokiama kaip visatos (universum) paveikslas: „Jos stogas yra dangus, uždangos audinys - dangaus žydrumas, auksiniai vąšai tai žvaigždės, žibintuvus sudaro saulė, mėnulis ir judamosios žvaigždės“, Kaipo šio šėtros namo kraiko atsparą ir Soharo knygos vaizduojasi esant pasaulio medį. Ir šventosios sutuoktuvės žinomos Soharui, bet tokiu pa- vidalu, kuris savo sudvasintu pakeitimu artinasi į gnostiškąjį mokslą. Jos, tos sutuoktuvės, ten įvyksta kito pasaulio atvaizdavimu, kuris iš savęs mus labai patraukia. Čia taip pasakojama: Septynete pragaro šalių pasireiškia atskiros kančios, septynete dangaus šalių — dangaus malonumai. Tarp jų randasi žemės rojus, saugojamas trilype užtvara. Čia teisingųjų sielos ap- turi „amžinosios palaimos nujautimo“. Iš čia jos pakyla į amžinojo, dangiško rojaus augštybes. Tenai yra ugnies srovė, kurioj sielos apsivalo; tenai, kaip vėliau Dantės, „gyvybės“ vardu pavadinta rojaus upė persiskiria dviem kryptim. Į rojų įveda vien meilė. Jau tokia žmogaus prigimtis, kad joje yra varžto pasireikšti žemėje ir tuo pat laiku stebėti kūrybos vaidyklą.

ia ji pati įsisąmonina save ir savo dievišką kilmę. Joje atbunda ilge- singa šviesos ir gyvybės versmės, dieviškos idejos meilė. Toliau skaitome žodis po žodžio: „Vienoje slaptingiausioj ir iškilniausioj dangaus daly yra rūmai, vadinami meilės rūmais. Tenai esti slaptingiausios misterijos. Ten yra visos sielos, kurias myli dangiškas karalius; ten gyvena dangiškas karalius, šventasis, teesie jam šlovė, su šventomis sielomis ir jungiasi su jomis meilės pabučiavimu... Šis pabučiavimas yra tai sielos susijungimas su jos substancija, iš kurios ji kilusi... Tarp įvairių rojaus laiptų, kurie vadinami taip pat ir septynetu šalių, yra vienas, pavadintas Visųaugščiau- siojo vardu, kame visos sielos jungiasi su augščiausiaja siela viena kitas pa- pildydamos. Tada viskas sugrįžta į vienybę ir tobūlybę. Viskas susijungia vienų vienoj idejoj, kuri išsiplečia ant viso pasaulio ir jį visą pripildo. Bet šios idejos pagrindas, joje paslėptoji šviesa, negali būt suvokta arba pažinta; suvokiama yra tik iš jos emanuojanti ideja 3)“.

Tai ryškūs bruožai tos minčių eilės, kurią Dantė sužinojo tarpiškai ar betarpiškai. Šis santykis mus daug mažiau nustebins, kai mes matėme, kaip tai vienas tai kitas šių bruožų veikė amžių legendose nuo to laiko, kai į Vakarus pasipylė gnosticizmo banga.

) Alani ab Insulis Anticlaudianus. M igu ee, Curs. Patr. Lat. 210, 506. Epistola Ermenrici ad dominum Grimoldum. Mon. Germ. Ep. V, 536,

*) Vertimas pagal Eislerį 603 ir t. .

*) Vertimas įvedamajame La mberto skyriuje.

74 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

Babilonijos Nimrodo epo pavidalu yra suformuota Aleksandro legen- da. Aleksandro kelionė per tamsybių žemę prie gyvybės versmės, prie dievų kalno Meros, indų Meru, ant kurio esti rojus, ryškiai primena Babi- lonijos tautinio didvyrio kelionę. Ši Aleksandro legenda buvo pavarsuota gnostiškais dažais. Alchemikas Zosimas (Ill šimtm. po Kr. gale arba IV š. pradžioj) pasakoja, jog didis Makedonietis turėjęs žynišką veidrodį, kuris, jam mirus, buvo pastatytas ant šventnamio su septyneta vartų, atatinkan- kančių septynetai dangų. „Pažvelgusi į jį siela mato jame savo dėmes ir nuo jų apsivalo“ !).

Šis žyniškas veidrodis vėl pasitaiko Voliramo „Parzival'e“. Jis stovi ant sraigtiško bokšto, kuris — kaip priduria racijonalistiškai aiškindamas Ešenbacheris —- rodosi, sukas. Tai yra atsiminimas apie kosmišką žemės bambakalnio sukimąsi, tai yra prisistatymas, pasitaikąs ir pasakoj apie Ar- turo stalą, kuris sukasi kaip pasaulis ir kuris taip pat žymu ir čia pami- nėtinoj Apolonijaus Iegendoj. Voliramo bokštas, kaip nurodo patsai po- etas, yra kilęs iš kunigo-karaliaus: Indijos Jono, to atvaduotojo, kurį su- sigalvojo krikščionys Sventojoj Žemėj XII šimtmetį ?).

Prie dar XIl-am šimtmečiui priderančio tariamojo persų karaliaus laiško Bizantijos ciesoriui Manueliui prisimezgė gausingai išsišakojusių Jegen- dų. Kaip stovi dalykas su čia nugiriamais stebuklų rūmais, apie tai patiriame iš vėlesniojo pranešimo Jono Vitės de Hese (1389 m.), kuris tačiau patiekia senesnių laikų lobį. (Čia liūtai saugoja kunigo-karaliaus pilies vartus. Jie suėda eretikus ir pagonis, norinčius „laiptais“ užeit augštyn. Patys apati- niai rūmai tai pranašų rūmai. Paskui eina patrijarkų rūmai, ir vis ant vie- ni kitų, šventųjų mergelių rūmai, kankinių ir išpažintojų, apaštalų, Švenčiau- sios Mergelės, Švenčiausios Trejybės. Paskučiausi rūmai panašūs į dangų ir sukasi, kaip ir šis. Tenai taip pat yra veidrodis su trejeta akmenų, ku- rių vienas stiprina akis, kitas širdį, trečiasis pažinimą. Kunigo-karaliaus stebuklinga pilis čia tatai statoma visai taip, kaip palaimintųjų dvasių dan- gus. Ogi šie rūmai, kaip įrodoma, yra buvę pradžioj įdentingi su šioj legendoj paminėta kapela, galinčia stebuklingai padidėti. Ogi čia mes tu- rime tokį bruožą, kurs nesilygstamai nuveda į gnosį: šios kapelos dvasi- ninkai, prieš jon žengdami, turi visiškai išsirėdyti. Paskui jie apturi bran- gius drabužius, apie kuriuos niekas nežino, kas yra juos padaręs. Kapelos slengstis, matyti, yra kosmo riba. Tie dvasininkai turi čia nusivilkt savo materijalinį apdangalą; jie čia gauna „iškilnybės drabužį“, „šviesos drabu- žį“. Toji kapela yra erdviškai suvokta gnosis *).

Daug daugiau nustebina mus legenda apie Tyanos, arba Tyro, Apo- lonijų. Filostrato romane dar aiškiai žymu pėdsakų didvyrio kelionės į pragarą ir į dangų. Baltu misto drabužiu apsisiautęs žengia „Apolonijus į vieną požeminę daubą, kurioje Apolono sūnus Trofonijas teikia orakulio žinių apie gyvenimą po mirties. Jog čia Filostratas suteikia tiktai žemes- nės pagoniškos-gnostiškos anajin pasaulin kelionės nuotrupas, tai eina iš

"NR. Reitzenstein, Himmelswanderang und Drachenkampi in der alehemistischen und lrūhehristlichen Literatur. Festrschrift F, U, Andreas dargerbr. Leipzig 1916, 49 ir t. Tas pat, Ilistoria Monachorum und Historia Lausiaca, (iūttingen 1916, 242 ir t.

*) Smulkiau apie viską maname straipsny „(inestisches“ ir t.

?) Plačiau kalba apie šią lesendą m a n o kny; „Das Liehtland der Seelen und der heilige Gral“, Kėln 1916.57 p. ir t, ir, šitai papildydamas, mano augščiau paminėtame straip- sny.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj T

vienos Plinijaus pastabos, pagal kurią toj dauboj tekančios dvi versmės, katrų viena sukelia atsiminimą, o kita užmiršimą, kuriedvi pagal tai turi ir savo vardus '). Tik po ilgesnio laiko Apolonijus grįžta su Pitagoro raš- tais.—Ir šitai tikrai yra sudarkymas pirminio bruožo, jog jis tenai, kaipo mistas, yra įgijęs dieviškų dalykų pažinimo. Paskui Apolonijus keliauja į bramanų kalną. Šis jo dangun žengimas betgi vėl pasirodo tik kaipo se- nesnio įvaizdo praskiedimas. Tačiau vis delto šis kalno rojus žadina mūsų dėmesį, būtent, todel, kad ten augštai, palaimintoj stebuklingoj žemėj, ku- rioj galime įrodyt taip pat ir pasaulio medį, pastebime stebuklingą šulinį, prie kurio, kaip pasakyta, prisiekiama, ir ugnies kraterį, prie kurio apturima apsivalymas nuo kalčių — taigi gnostikų sistemos vandens krikštas ir ugnies zona. Filostratas čia pasinaudojo tokia medžiaga, kurią kiek pa- keistą bus turėjęs priešais save ir beveik vienu laiku su Dante rašęs savo poezijas Vienos Naujamiesčio (Wiener Neustadt) Enrikas.

Šio vokiečio giesmių Tyro Apolonijus keliauja į rojų; ta jo kelionė ku- pina fantastiškų avantiūrų, kuriose šen ir ten dar aiškiai galima įžiūrėt Nimrodo pasakos bruožų. Šis Edenas čia neprieinamas kaip ir ana bra- manų pilis, kaip anas Babilonijos dievų sodas. Į jį veda stebuklingos ko- pėčios su aštuoneta laiptų. Aštuntasis laiptas išaiškinamas iš aštuntųjų na- mų viršum septynerių gnostiškų archontų namų arba iš aštuntų durų vir- šum septynerių planetų durų septynvartėse gnostikų kopėčiose. Ogi šios kopėčios sukasi kaip pasaulis. Jos patapo kaip mažas apvalymo kalnas. Jų laiptai yra palyginimas su žmonių septynet didžiųjų nuodėmių; laiptai nu- baudžia kaltininką, numesdami jį žemyn, kai jis ant jų užsistoja. Tai yra toks bruožas, kuris aiškiai rodo į daug senesnį kaip Voliramo originalą ir drauge parodo, jog šiame atpasakojime sena babilcniška-asiriška mintis bus turėjus pereiti per gnostišką įvaizdą apie sielos keliavimą per septyne- tą pragarų arba septynetą dangų. Šių kopėčių viršuj randasi visa atidengiąs veidrodis. Aleksandro legendoj jis stovėjo viršu; septyneto dangų. Taip pat ir šioj vokiečių legendoj jis galvojamas kaip esąs anapus kosmo ribos; nes Apolonijus ir jo kelionės draugai, pasiekę augštybių, išsimaudo ir tada patampa panašūs į „dangišką kariuomenę“. Šios legendos pagrindinis bruožas toks: atgimusieji vandeny yra patapę panašiomis į angelus būty- bėmis; jie dėvi pneumatikų šviesos drabužiais ir jais dabar eina prie au- ksinio medžio auksinėje slėny. Sis apokaliptiškomis spalvomis atvaizduo- tas medis yra pasaulių medis. Po medžiu vaikštinėja Apolonijus ir jo su- žadėtinė, rojaus žemės karalienė, išeinanti iš medžio vidaus. Taigi čia, ne- paisant daugelio praskiedimo, dar įžiūrimas šventų jungtuvių senasis mi- tologemas ?). .

Paskui ypač pastabingas nuostabios gnostiškos medžiagos išsilaikymas Orendelio Smvikininko epe iš XII-jo šimtm. pabaigos. Čia apturi naujos gyvybės sena medžiaga apie karaliaus sūnų iš Rytų, kuris praranda savo puikiūs drabužius ir juos vėl apturės, kaip tik bus išgriebęs iš jūrių perlą. Šis karaliaus sūnus pradžioj užmiršta, kas jam pavesta atlikt; pagaliau jis atsimena, sugauna perlą, gauna savo puikiuosius drabužius atgal ir pakyla

') Plinius, Nat Hist. 31,5. Burdach 77 p. ir t. *;,, Smulkiau manajame straipsny „Gnostisches“ B p. ir t,

76 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

„prie pasveikinimo ir maldavimo durų“ ir meldžiasi į tėvo šviesą!): Čia nugiriamas gnosies šviesos drabužis tatai Orendelio legendoj pavirtęs pil- ka Kristaus sermėga, kurią karžygis praranda laivui sudūžtant. Tarnauda- mas per karališką žuklį reikšmingu Izės vardu jis atgauna savo šventenybę, bet stebuklingai vienos žuvies viduriuose. Šio žuklio pilis turi septynetą bokšių. Ant jų viršaus stovi šio žuklio moteris su septyneta puikiai ap- rėdytų tarnaičių. Nėra abejojimo! Septynetas bokštų simbolizuoja septy- netą dangaus sferų; žuklys Izė—dievą atpirkėją; jo moteris —Sofiją; jos sep- tynetas tarnaičių atatinka septynetui sužadėtinės pamergių augščiau pa- minėtame gnostikų himne.

Dar arčiau prie Dantės minčių rato veda Hakenbo:no vienuolės Me- chtildos (mirusios apie 1202 m.) spalvotos vizijos. Čia paduosime keletą pažymėtinų paralelių prie Dantės poemos paveikslų ?).

Vieną kartą Kristus nuvedė sielą ant vieno augšto kalno, „nuostabaus dy- džic nuo (saulės) patekėjimo iki nusileidimo, su septyneta lipamų laiptų ir sep- tyneta versmių. Jis ją pasiėmė drauge ir užėjo ant pirmo laipto, vadina- mo nusižemino laiptu, kame tekėjo vandens versmė, kuri numazgojo nuo visų nuodėmių, papildytų iš puikybės.“ Taip ir toliau eina apvalymai kiek- viename laipte. „Septintame laipte ji išvydo Jėzų augštybėj, ištiesusį jai ranką, jai padedantį ir tariantį: Eikš, pasivaikštinėkim. Jis nuėjo su jąja vie- nas, ir ji nieko nematė daugiau, kaip tik Jėzų“.—Kitoj vizijoj ji regėjo „Vieš- patį sėdint ant gėliuoto kalno, jo pasostė jaspisinė, padabinta auksu ir rau- donais akmenimis“. Kitą kart „pasirodė jai, jog Marija nusivedė ją į linksmą sodą su gražiomis gėlėmis, kurios taip blizgėjo, lyg saulė būtų švietusi per krikštolą. Ji prašė nuvest ją prie gailestingumo medžio, kurio Adomas taip ilgai laukė. Bet tai buvo labai didelis medis ir nuostabiai augštas, jo šaknys buvo suleistos į auksą, lapai ir vaisiai taip pat auksiniai. Iš jo tryš- ko trejetas upelių: pirmasis nuplaująs, antrasis nugiedrijąs, trečiasis įtekąs ir pagirdąs... Ten pat buvo matyt labai augštas gražus medis, reiškęs Die- vo kantrybę, su sidabriniais lapais ir raudonais vaisiais, kurie paviršium bu- vo šiek tiek kieti ir rūgštūs, bet vidury visai saldūs... Ten pat buvo ma- tyt ir labai geidžiamas kupinas smagumo medis, kaip tyriausias krikštolas, su auksiniais -lapais, kiekviename lape po auksinį žiedą, jo vaisiai balti kaip sniegas, visai saldūs ir nuraminą; tuo pažymima šviesus prigimtas viešpa- ties tyrumas, besistengiąs visiems save suteikti. Šis medis prasiskleidė ir Viešpats jin įžengė ir sujungė su savim sielą tokia vienybe, jog rodėsi iš- sipildė psalmininko žodis: „Aš pasakiau, jūs esate dievai!“ Tai yra atgimi- mas per dievišką gaminimą, Dievo kūdykystę, kurią pažinojo ir senobinės misterijos.

Būtų beveik pervirš dabar nurodinėt atskirais atvejais, kaip Dantės pa- veiksluose ir pavidaluose didumoj dar galima pažint jų pirminius gnosti- škus arba kabbalistiškus pavyzdžius. Iš pirmiaų patiektų, tiktai draugėn su- pašiotų gnostiškų ir kabbalistiškų fragmentų, pažįstąs Dantę skaitytojas bus nuolat atsiminęs tai vieną tai kitą „Komedijos“ paveikslą bei pavidalą ir pa-

) Tekstas pas P reuschen*4 8 p. ir t. Prie toplg. R. Reitzenstein, Helleni- stische Wundercrzdhlungen, Leipzig 1906, 107 p. ir t. Smulkiau Kampers, Gnostischės 8 p. ir t, 22. ir t.

*) Tolesnis tekstas pagal Ed. Boehmer'io atspaudą: Matelda, Jahrbucl, der deutschen Daute-(esellschaft UI (1871) 157: 159 ir t; Apie Mechtildą plg. Realencyklop. p. proi, Theol, n. Kirche XII (1903) 482,

Pr. Kampers Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 71

rems norą, idant koks įžymus orijentalistas, visiškai suprantąs dvasinį Dantės didumą, šį eskizą išplėtotų į baigtą paveikslą.

Mes nežinome, kame ir kada poetas patyrė apie šiuos dalykus; gal būt, jisturi galvoj savo užsiemimą tais slaptaisiais mokslais, kai, pats save kaltindamas, jis kalba apie suklydimo laikus. Gal būt, tos pačios gadynės žydas Imanuelis ben Salomo tikrai buvo turėjęs su Dante artimų asmens santykių, kaip tai dažnai tvirtinama; gal būt, tai jis įvedė jį į šių religinių gelmių tvankią fantastiką!) Mes apie tai nežinome. Tiek tepažįstame, tai jog tie įspūdžiai, kurių Dantė buvo apturėjęs tarpiškai ar betarpiškai užsi- imdamas šiais religiniais galvosukiais, buvo gana stiprūs. Jų veikmę mes juntame kiekviename dieviškos giesmės žingsny, kad ir joje Dantės pasau- lėžiūra yra tokia nugiedrėjus ir tokia griežtai katalikiška.

Architektoniškos simetrijos nuotaika Dantei tikrai bus buvusi įgimta. To nepaisant, jo didžiosios poemos suskirstymą betgi tenka surišti su kabbalistiška sistema. Skaitmens 3, 7, 9 ir 10 šioje, kaip ir „Komedijoje“, vaidina labai reikšmingą rolę. Mes priskaitome 3:433 giesmių, kurios su prologu betgi sudaro tobūlą skaičių 100. Senasis laiptų septyneto skaičius dar visai aiškiai matyt „Komedijos“ trijose ano pasaulio karalystėse, bet visose trijose tas skaičius nepriverstinai praplatintas į devyneto arba de- šimties skaičių. Pragaras turi septynetą nuodėmių laiptų, kurie betgi su- skirstyti į devynetą ratų tuo būdu, kad pirmasis ratas, Limbus, nekrikštytų dorųjų ratas, paimtas iš pradžių, o kitu du tolesniu ratu pastatyti ant vieno laipto. Priešpragaris, šalia tikrosios pragaro sistemos, eina kaip dešimtasis laiptas. Apvalymo kalno septynetas laiptų statomi ant dviejų, „tinginių“ sluogsnių ir apkarūnuojami rojum kaip dešimtuoju laiptu. Dangaus septy- netą planetų sierų nejudamųjų žvaigždžių dangus su krikštoliniu dangum papildo iki devyneto, ir empirejus—iki dešimties skaičiaus. Visos trejetas kūgiškai žemyn arba augštyn nusmailėjusių karalyščių su smaigaliais: čia Liciperius, ten žemės rojus, kadangi empirejus, kaipo tikroji dešimtis, de- vynetą ratų suima vienon vienyben.

Šią skaičių simboliką Dantė nebūtinai turėjo paimt iš bet kabbali- stiškos sistemos. Juk ir Bonventūra sako, jog devyneto skaičius stengiasi į tobūlą dešimties skaičių. Bet jei tas pats Bonaventūra kalba apie septynetą laipsnių, kuriais pasiekiama dvasinė ramybė, ir prie to įsakmiai nurodo į Salamono sostą su jo septyneia laiptų, tai tas juk įsakmiai rodo, jog tar- piškai jam padarė įtakos senos gnostiškos-kabbalistiškos mintys apie sie- los kelią?). Taigi, pagaliau mes prieisime prie prileidžiamo originalo.

Daug daugiau krinta akysen Dantės „Naujojo Gyvenimo“ 30-jo sky- riaus santykiai su kabbala. Čia skaitome apie Beatritę: „Taip tat jai buvo reikšmingas devyneto skaičius, kad parodytų, jog jai gemant tobūliausiai veikė draugėj visi devynetas judamųjų dangų... Tačiau giliau apie tai gal- vodamas, aš pažįstu kaip neišdildomą tiesą, jog tasai skaičius yra ji pati. Tai aš sakau kaipo palyginimą ir suprantu taip: trys yra devynių šaknis, kadangi jie be kito skaičiaus pagalbos dauginasi tik patys savim, sudaro devynis... Tat kaip trys patys iš savęs sudaro devynis, taip stebuklas pats

") Apie tai Th. Paur, Immanuel und Dante. Jahrbuch der deutschen Dante-(žesell- sehaft Il (1871) 423 ir t.

2) Komentorius į Sentent. lib. II. dist. IX. gnaest, VII: Itiner, mentis in Denm I n. 5 ir VII n. 1.

78 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

iš savęs sudaro Trejybę — Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, kurie trijuose yra vienas. Taip tat skaičius devyni visada buvo svarbus šios 1roters gyvenime, kad parodytų, jog ji buvo dvvynetas, taigi stebuklas, kurio vienintelė šaknis yra nuostabioji Trivienybė.“ Tai čia yra kabbalistą Še:

Guindi discende all'ultima potenze

Giū d'atto in atto, tanto divenendo,

Che piū non ia che brevi contigenze;

E gueste contingenze essere intendo

Le cose generate che produce

Con seme e senza seme il ciel movendo,t. y. nuo vieno dangaus per kitą gali nusileist į žemesnes kūrybines ga- lias, kurios tegali sukurt tik trumpai patveriamus daiktus, kuriais aš vadi- nu visa, ką skriejąs dangus išgamina su sėkla ir be sėklos '). ;

ios paralelės yra daugiau kaip atsitiktini reiškiniai. Jie pakiša mintį,

kad reikia prileist, jog taip pat ir kiti esmingai antpajautiniai vaizdai buvo pasiekę poetą per stipresnio ar silpnesnio krypsnio kabbalistišką tarpinin- kavimą, kurį jis paskui apvalė savo tikėjimo tvirtumu ir „plastingu savo fan- tazijos aiškumu“. Tarp kita, gal būt, jau bet kur prieš Dantę kabbala buvo padariusi mistiško pažinimo simboliu Pitagoro mokslą apie centrinę ugnį, aplink kurią skrieja dešimtis pasaulio sierų. Tačiau grįžkime prie skaičių simbolikos!

Kabbala mėgo skaičių slapstymosi žaidimą; ji tai vadino gematrija. Reikiamas atspėt žodis buvo paslepiamas kitame, kurio raidės, sudėtos savo skaičiaus, kokius jos turėjo abecėlės eilėj, sudarydavo tą pačią sumą, kaip ir paslėptojo žodžio raidžių reiškiamųjų skaičių suma. Paskutiniu laiku tvirtinta, jog Dantė šiuo menu pasinaudojo „Naujojo Gyvenimo“ 7-jo sky- riaus sonete, prasidedančiame: „Jūs, kurie privalote vaikščiot meilės keliais...“ Proza parašytame įvade šiam eilėraščiui Dantė sako, jog jo viešpatė *) be- tarpiškai davusi progos kai kuriems šio soneto žodžiams, kaip bus aišku kiekvienam, kurs tai supranta“. Šią mįslę įmena tiktai gematrija. Paskuti- nieji žodžiai eilėje, kuri jau yra įtariama baigiamuoju žodžiu „chiave“, būtent, „tormento e“ ir „ostello“, imami kaipo skaičių suma, sudaro žodžius „Piccarda Donati“, ir „Gemma Donati“. Šis išdavinys nustebina; bet juo daugiau įsigalvoji į šį senos Dantės mįslės išsprendimą, juo jis išrodo malonesnis. Ta keistoji Matelda, pasirodanti ne kaipo atgailojanti dvasia, bet kaip žmogus iš kūno ir kraujo, į kurį Dantė pažvelgia karštos meilės žvilgsniu, kai juodu sustoja prieš vienas kitą kaip senu pažįstamu, gali

!) Versdamas laikiausi Olškio komentoriaus (Dante Alighieri. La Divina Commedia.., hrsgb. von Dr. Leonardo Olsehki, Heidelberg *1922); iš ten paėmiau ir patį tekstą (Parad. XIII, 61—661 Pr. D.

ži T. y. Beatritė. Beatritės problemai Dantės kūryboj žiūr., mano straipsnį „Dantė ir Beatritė“ „Naujosios Vaidilutės“ laikrašty I (1921—1922) 123—154. 184—- 193, 256 —263; I-II (1442—1924) 20—26, 70—79, 117—124 Pr. D.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 70

tikrai būt jo žmona Gemma, žemės rojui pasisiūlanti savo vyrui būti kelio rodytoja į dangišką meilę. Ir Pikardai, kaipo Beatritės pirmovaizdžiui, iš tikrųjų tinka visos Dantės paduodamosios žinios apie ją ir jos šeimą. Dan- giškoji poeto meilė pagaliau taip visiškai atsipalaidavo nuo žemiškosios, jog jis savo jaunystės meilės karalienę, atvedusią jį į kotemplacijos gyvenimą, galėjo pastatyt hipostazę nuo žemės nutolusios meilės rojuje !).

Toliau, aiškių santykių su gnosim rodo Dantės pasaulėvaizdžio sce- nerija, kurioje pasaulėvaizdžio vidury pastatomas septyneto laiptų apvalymo kalnas, kurio protėvių eilę jau pažinome. Ir šio pasaulėvaizdžio pragaras nemažiau atatinka babiloniečių požeminiam pasauliui, į kurio koštuvą nu- žengia deivė Tiamata, ant kiekvieno laipto nusivilkdama po vieną drabužį, kuriame esti septynetas sienų, septynetas vartų saugotojų. Su šiais didin- gais paveikslais Dantė paėmė taip pat ir su jais surištą gnostikų mokslą apie sielos perėjimą per septynetą vartų. Septynetas P nuostabiai primena EoytEią archontų. Taip pat ir apvalymo ugnies zona kilusi iš šių vaiz-

ų rato.

Kaip labai dažnai ant dievų kalno, taip ir ant šio „Komedijos“ kalno augštumos randasi žemiškas rojus. Jo</